Prarasties nenudėvėti žodžiai
Ima laiką apgultim.
O žaismu vidudienio kvatonių
Išmetu savo nūdieną nebūtin.
Užmarštim susižavėjau.
Ir apleidęs viską savastim.
Užspeistos aušros radėju
Šiandien dar nebūsiu. Po kliūtim.
Ir lietaus varvekliams šniokščiant,
Praradimą pradedu prarast.
Taip. Saulės audroms nuošiant,
Pradedu po truputį save suprast.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-08-03 21:04:09
Sveikintinas dalykas, tas savęs supratimas.
Eilėraštis jaučiasi rašytas iš širdies, kaip pas mus sakoma - iš dūšios :)
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 14:39:57
dar truputį neapšlifuotas darbelis, kai kur stringa rimas, kai kur
dirbtinokų vietų yra,
bet nuoširdu, chaosas vidinis juntamas. aš kiek trumpinčiau.
Anonimas
Sukurta: 2007-07-30 13:12:26
gražu:)
Vartotojas (-a): ebola
Sukurta: 2007-07-30 11:51:58
"Džiaukis gyvenimu ir mąstyk tik tada, kai tai reikalinga."
E.M.Remarkas
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-30 11:38:42
O mane pralinksmino tavo darbas:) Toks apie nieką, o atrodo lyg apie viską:)
Vartotojas (-a): Besparnis angelas
Sukurta: 2007-07-30 11:21:05
Prarastis neturi žodžių - ji tik žeidžia ir kankina savo buvimu...
Niekada nesidžiaugiam ištarę ar išgirdę: "Man atleisk, aš išeinu"...
Tokia ta tiesa... Liūdnos eilės, išgyventos, suvoktos, jausmais išmatuotos...