Šią naktį buvo pilnatis,
Vėl pražiūrėjusi tavas akis.
Pablyškusiais veidais
Stebėjom mes ją atskirai.

Tikėjome – mėnulio takas
nuvestų mus net iki krašto,
kur nėr šabloniškos moralės,
ir žmonės gali būti savimi...

Užtraukė ją mažytis debesėlis,
šviesos vualiu apsigaubęs,
plonyčiu nuometu pasklido,
pievoj – tūkstančiais rasų...

Lakštingala nutilo neužkimusi,
Tiek kvietusi suprasti pilnatį.
Išnyko takas, mus susiejęs,
Taip ir nesuvedęs dviejų pusių...

Kažkas nepripažino pilnaties,
Norėjo tik gyvenimo pilnatvės.
Nebuvo gaila išlauktos nakties –
ji buvo per trumpa pirmajam žingsniui.

Aušo... bet jau iš kito debesies
Dangus raudoniu tvinko, tvino.
Merkėsi apsunkusios blabstienos,
Išsaugojusios ne rasos sūrumą...