*
Gelsta skardžių sparnuos šunramunėse  klaidžiojęs vėjas,
Medžių vėlės paklydę laukų žaliam liūdesy,
Upės vilnys pro alksnių sidabrą dainuojančios liejas--
Tu pro sutemų skraistę iš tolių man moji šviesi--

Lydos pilys iškyla virš snaudžiančių girių pabalę,
Išdidžiai moja bokštais aukštais iš amžių gilių--
...Paslaptinguose kuoruose deglai jau apšviečia kelią--
Aš paliest širdimi jų rasojančią šviesą galiu...

Senas Raigardas spindi, alsuojantys amžių didybe,
Ir jau Vytauto Gardiną kviečia į šventę žolių--
Dega sutemos laužuos, įkaitę akmenys žiba,
Amžių perplėšę uždangas - amžių didžių nebylių--

Gelsta skardžių sparnuos šunramunėse klaidžiojęs vėjas...


**
Vėjas, bėgęs šešėliais pakrantės medžių, užsnūsta
Prie ražienose likusių vasaros vos  kelių spindulių--
Aš žvelgiu pro miškų vis tamsėjančią vakaro gūžtą--
Senas Raigardas kalba man iš giliausių gelmių--

Štai ten Vytauto Dižiojo Gardinas stūkso didingai
Visai netoliese - pasiekti ranka jį gali--
Dega, rūksta, liepsnoja amžių šarmojantys vingiai--
O šio laiko ledinė širdis, lyg juodas akmuo nebyli--

Vėjas, bėgęs šešėliais pakrantės medžių, užsnūdo...



***
Skardžio smiltį laikau - savo švytinčią žvaigždę ant rankų--
Ten žemai, ten žemai pasiklydusi mano širdis--
Prie upelio krantų medžiai pina vainiką jai tankų--
Jų šešėliuose blaškos atlėkęs audros debesis...

O toliau už krantų laukas snaudžiantis derlių brandina,
Noksta tyliai javai su rugiagėlių mėliu kartu--
Jau išpilstė dangus savo žėrintį svaigųjį vyną--
Kur nuklydai, širdie, mano amžinas nerime tu--

Skardžio smiltį laikau - savo švytinčią žvaigždę ant rankų...