Metų vingiai – sumesti žaiginiais
Sutrūnijo, vėjy garsiai lūžta,
Rodos, ne gyventi būtų gimę,
Ne vaikams perėti vėjų gūžtoj,

Kiek kaulelių... Klykesys aidėjo –
Viskas apačioj iš lėto pūva.
Už gražiausią žemėje idėją
Susidėjo juodos skausmo krūvos.

Ar gali nesistebėti iš savęs,
Vargo kiek ir pastangų ištraukė –
Tūkstančius paguldę prievartavo,
Atvirai – be nuodėmių ir kaukių.

Kruvini išaugo tie jaunikliai,
Lesė šiltą dar kraujuotą mėsą.
Ir visi iš vieno šiurpiai klykia:
Mes kitaip gyventi negalėsim.