Senas, aplaupytas virtuvės stalas, gal kokį trečdalį amžinybės neplauta kavamalė ir dvi storo stiklo taurės skendėjo prieblandoje. Kambaryje buvo tamsu, nors už sunkių užuolaidų saulė jau kabėjo aukštai ir aplink ją nesimatė nė menkiausio debėsėlio.
Prakaulaus, jauno vyro siluetas maždaug dvejoms minutėms tarsi sustingo. Žalių akių žvilgsnis nerūpestingai atsirėmė į tas sunkias, purvinas užuolaidas, o pats Ernestas mintimis nusikėlė toli toli. Už jūrų marių...
Kai tylūs ilgšio žingsniai persirito per didžiulio kambario slenkstį, akimirką rankoje blykstelėjo peilio ašmenys. Ernestas pritraukė prie savęs kėdę, apžergė ją ir uždėjo ant atlošo vos įžiūrimai virpančias rankas.
- Grįžau, - tarė ir pasuko galvą į keistą lovą prie sienos kairėje. Kiekvieną erdvesnį antikvariatą papuošti galėjęs baldas stebino savo dydžiu, įmantriais raižiniais ir aukštomis, masyviomis ąžuolo kolonomis visuose keturiuose jo kampuose.
Ir vis dėlto didžiausią nuostabą statistiniam pasaulio piliečiui būtų sukėlusi ne pati lova, o tai, kas gulėjo ant jos...
Nors žmogaus kūnas tįsojo ant pilvo, o galva buvo uždengta tamsiai ruda lovatiese, nedvejodamas galėjai išrėžti, jog tai – moteris. Balti sėdmenų apvalumai, grakštus liemuo ir gležnučiai pečiai neleido tuo abejoti.
Moteris nejudėjo. Nė nekrustelėjo, kai Ernestas įėjo į kambarį. Nesujudėjo ir tada, kai peilis vyro rankoje pradėjo lėtai bumpsėti į kėdės atlošą.
Jaunuolis sėdėjo nuleidęs galvą... Staiga pašoko iš vietos, pribėgo prie gulinčiosios ir bakstelėjo peilio smaigaliu jai į padą. Tačiau kūnas nesujudėjo net tada.
- Ohoi! – Sušuko vyras. O tada pradėjo garsiai juoktis.
Atstumiantis Ernesto juokas didžiuliame kambaryje tiesiog sugriaudėjo. Ir aidėjo jame tol, kol seilės gerklėje viską nutraukė ir vyrui galiausiai atiteko isteriško kosulio porcija. Po jos jaunuolis plačiai išsišiepė. Tarsi ketindamas kvatotis toliau. Tačiau... Pasirodė, kad Ernesto planai buvo kiti. Jis darsyk dūrė peiliu merginai į padą. Tik šįkart gerokai guviau. Moteris, iki tol gulėjusi tarsi atšalęs melsvas kūnas, pašoko ir nuo iškritimo iš lovos ją išgelbėjo tik tvirtos virvės, kuriomis prie lovos kampų buvo pririštos rankos ir kojos.
Mergina būtų surikusi iš skausmo. Tačiau negalėjo padaryti net to – jos burna tebebuvo užkimšta. Ernestas pažvelgė į nuogą moters kūną, akimirksniu pasidengusį milijonu mažyčių prakaito lašelių. Tada iškišo savo ilgą liežuvį. Auka ėmė spurdėti.
Vyras lėtai, kone iškilmingai laižė jos kūną. Bučiavo. Ir kandžiojo. Pamažu, Ernestui vis labiau įsiaudrinant, šis procesas ėmė tolygiai greitėti. Kol galiausiai moters nugara, sėdmenys bei šlaunys liko nusėtos šviežutėlėmis dantų žymėmis...
Tada vyras atsiklaupė ant lovos, nusmaukė žemyn kelnes ir dešine ranka pradėjo liesti varpą. Kairioji tuo metu jau glostė ir maigė merginos išangę...
Kai vyro „darbas“ buvo baigtas ir kambarį užliejo spermos tvaikas, Ernestas garsiai suprunkštė. O tada praskietė moters kojas plačiau ir į makštį įstūmė dar stangrią savo varpą.
Po valandėlės padėties šeimininkas įsijungė televizorių. Darbo dienomis 15val. 10min. jam tai padaryti būdavo bemaž švenčiausias reikalas. Kai „Simpsonų“ serija baigėsi, vyras išjungė garsą ir maloniu balsu paklausė:
- Koks tavo vardas?
Tačiau kambaryje tebebuvo tylu. Aiškiai girdėjosi net beviltiškas musės plakimąsis į langą už storų užuolaidų. Tada ponaitis E klausimą uždavė dar kartą. Tik šįsyk jau garsiai ir piktai:
- Koks tavo vardas?!
Mergina, turbūt nujausdama artėjantį pavojų, pabandė kažką atsakyti. Tačiau raištis burnoje karštligiškus žodžius pavertė tik neaiškiu niurnėjimu. Ernestas šyptelėjo, staiga prisiminęs, kaip prieš kelias valandas užkimšo moters burną. Todėl vikriai stryktelėjo nuo kėdės, prišoko prie lovos ir atlaisvino raištį. Moters akys buvo užmerktos, plaukai susivėlę, o skruostais teberiedėjo ašaros.
- Na, tai kuo tu vardu, princese?
- Na... Natalija... – vargais negalais išlemeno ji.
- Fui... Kaka! Visai negražu, - susiraukė Ernestas, - sugalvosim tau kitą vardą. Gerai?
Mergina, pajutusi į jos veidą įsmeigtą aštrų vyro žvilgsnį, pritariamai linktelėjo.
- Na, tai koks tas tavo vardas?
- A... A... Adelija, - rydama seiles sunkiai išlemeno moteris. Ji žūtbūt stengėsi liautis verkusi.
- Nee... Ir šitas netinka! – Numojo ranka Ernestas, - skamba kaip kokios nuopezos.
- Skaistė.
- Ką??? – Vos spėjo ištarti ištįsėlis ir taip suprunkštė juoktis, kad moters nugara nuvilnijo šiurpuliai, - Skaistė? Jo, pati skaisčiausia! Falą burnoj dažniau laiko nei dantų šepetuką ir dar matai Skaistė ji man! Šliundrų laikai tikri dabar... Šlykštynės sumautos... Jus TIK dulkint. Sakyk greit kitą vardą! Kol nesupykau...
- Kad... – Norėjo kažką pasakyti auka, bet po akimirkos jos lūpos vis dėlto ištarė, - Klementina.
- Nu... – Suraukė kaktą Ernis, kuriam, regis, šis variantas kažkodėl patiko, - neblogas bandymas. Bet... Nepataikei. Tiksliau... Nevisai. Matai, ištiesų tu esi Žozefina.
Kelias sekundes kambaryje buvo nepaprastai tylu.
- Žozefina ir taškas.
Prieštaraujančių nebuvo. Todėl likusią dienos dalį kambaryje dažnai skambėjo moteriškas vardas. Jį Ernestas pakartojo keturiasdešimt šešis sykius. Nes tą vakarą mylėjosi daug kartų... Lygiai tiek pat, kiek Žozefina buvo prievartaujama.
Ryte vyras moterį atrišo. Ir leido nusiprausti.
Prieš pat dešimtą valandą, kai šeimininkas jau sėdosi žiūrėti vakarykštės „Simpsonų“ serijos kartojimo, mergina grįžo iš vonios kambario. Jos plaukai buvo surišti į kuodelį, ašarų pėdsakų nesimatė net atitraukus sunkiąsias užuolaidas, o Ernesto dantų žymes ant nugaros, užpakalio ir kojų dengė žalsva suknelė.
- Kur išsiruošei? – Kilstelėjo antakius vyras.
- Namo, - tvirtu balsu atsakė moteris, - man jau reikia.
- Aaa... Aišku, Gerda, - linktelėjo Ernestas, prie lūpų atsargiai keldamas garuojantį tirštos kavos puodelį, - penktadienį vėl ateisi?
Mergina stabtelėjo, atsisuko ir plačiai, net kiek vaikiškai, nusišypsojo.
- Būtinai. Penktadienį pasistengsiu iš darbo ištrūkti anksčiau...