Aurimas nusivijo užpuoliką, prasilenkdamas su dviem  SRS  vyrukais:
- Kas nutiko? Pažeidėjas? Kas šaukė?
Sigitas mikliai paslėpė butelius. Trumpai paaiškinau, kodėl šūktelėjau. Vienas jų ,  Mikas , atkišo binto ritinėlį, kad apsiriščiau koją.
Žaizda atrodė tik paviršinė: keli kraujo lašeliai ir paraudusi dėmė. Sugrįžo nepavijęs gyvūno Aurimas ir iškart pasilenkė subintuoti nukentėjusią blauzdą.
- Eikit, vyrai, į savo postus,- neleido jam Mikas.
Pati susitvarkysiu,- pyktelėjau, kad Auris manęs net nepaklausė, ar galima, ir nušlubavau į savo kambariuką.
- Gali ilsėtis porą valandų,- atsivijo kažkieno balsas.
Nemiegojau. Pilna įspūdžių  ir patyrimų diena išvargino taip, kad  negalėjau  nusiteikti miegui. Pusę keturių   mane pasikvietė bambėdamas Sigis:
- Jau kelkis. Na ir naktelė. Gal du kartus buvo atbėgęs Saulius, perėjo per postus Petrelis, o ir eseresai užklydę buvo. Net patraukti miško pasakos neištaikiau. Et.
- Tu mane keiti? Ar man eit kabinan? - nustebau, kad Sigis taip gražiai pasakė – Petrelis. Pasirodo, visa mūsų pamaina savo gerąjį viršininką taip vadino.
- Na miegot nenoriu, bet iki pamainos kaitos dar tris valandos . Pakimarinti  būtų  ne pro šalį. O kačių viena nebijosi? Bent numeris – dar nemačiau, kad jos kam kąstų. Kažkur girdėjau, jei žmogus gyvo padaro nemyli, tai jis tokį puola ir sukramto negyvai.
- Kiaulė, - išsprūdo, nes pajutau jo balse negeras gaideles,- nesityčiok.
- Kud – kuda, kud – kuda....
Praėjime buvo šalta Užsimečiau sargybinį švarką ir užsikaičiau arbatos. Iki pusę šešių skaičiau spaudą, kartais krūpteldama nuo kačių miausėjimo ir nesuprantamos baimės pamatyti Jonavičių. Po to ėmė eiti žmonės į darbą – rytinė pamaina. Tikrinau leidimus, kol nepakeitė kita sargybos pamaina.
Gerai, kad vyro, kai grįžau, nebuvo. Išėjęs darban.  Nenorėjau, kad pamatytų mano nepatenkintą veidą. Apie tokią, kaip aš, sakoma : „ Jos  veide viskas parašyta“.
Silvestriukė ir anyta dar miegojo. Tyliai nusiprausiau, užsivilkau naktinius ir iškart atsijungiau.
-Aurelija, kelkis.
Anyta jau buvo susiruošusi namo. Prie durų nustebusi paklausė:
- Kas kojai?
Tik dabar pamačiau, kaip išplatėjo raudona dėmė aplink įkandimą.
- Katė įkando, - paaiškinau.
- Na čia dabar, - pasipiktino moteriškė,- ar gamykla negali sutvarkyti laukinių kačių?. .Netvarka...Ateisiu penktadienį iš ryto, o tu nueik pas gydytoją.
Nueik pas gydytoją! Kaip? Su Silvestra? Mergaitė buvo nerami. Gal dėl to, kad pirmąsyk taip ilgai nebuvo mamos, o gal dantukai lenda…
Kai išėjau į kiemą pavežioti dukrytę, pamačiau naująjį kaimyną ir prisiminiau, kad jis veterinorius. „ Tai turėtų nusimanyti apie įkandimus” – nusprendžiau ir išdrįsau paprašyti:
- Laba diena. Atleiskite, turiu prašymą...
Ponas Arnoldas Marcinkus, mano naujasis kaimynas, išties labai kruopščiai apžiūrėjo traumuotą blauzdą.
- Hm.. Vyras gal ir patikės, kad tai katės darbas,- numykė.
- Tai kad katės.
- Ponia, aš jau nebe pirmi metai dirbu su gyvūnais. Dantukai žmogaus....arba panašios į žmogaus patiną būtybės, gal ją ir galima pavadinti katinuku, - nevyriškai   koketiškai šypsojosi, - žaizdos negilios , bet tas paraudimas...Ar neskauda? Vis tik išgerkit antibiotikų, kad nebūtų infekcijos...Jeigu ryt raudonumas nesumažės, plėsis – pasirodykit chirurgui.
Ponas Arnoldas kalbėjo dar ilgai, o mano galvoje be paliovos ūžė- tai ne katės.
Viešpatie, aš kažką jaučiau, kažką žinojau, galų gale juk girdėjau išmiauksiant: „  Viš – ta“.
- Dėkui, - paėmiau snaudžiančią ant sofos Silvestrą, - Kiek skolinga?
-Aš iš aistringų moterų pinigų neimu. O iš kaimynių juolab.
- Aš atnešiu jums brendžio.
„ Dantukai žmogaus“-lipant laiptais skambėjo veterinoriaus žodžiai, o per kūną vėl nubėgo šiurpuliukai....
Kitą dieną raudonumas sumažėjo, o už trijų savaičių žymių ant blauzdos beveik nesimatė , kaip ir mano baimės, pamačius katino pavidalo padarą, nors ji tūnojo manyje. Kiekviena juoda katė kėlė man baimingą įtarimą.
   Kai už trijų dienų  nuėjau į darbą (dirbau kas ketvirtą parą) , žinia, kad man įkando katė, buvo pasiekusi  visų pamainos sargų ausis. Daugelis pabrėžiamai šaipėsi. Ir net ponas Saulius Jonavičius teikėsi pakomentuoti, skvarbiai žiūrėdamas į akis:
- Gal katinas buvo labai alkanas ir sumaišė su višta...
Jis staiga pravėrė burną ir liežuviu perbraukė per...kruvinus dantis. Apsidairiau, ar dar kas nors matė? Nešvarūs dantys, aptėkšti raudonai... Kruvini, ar tik pasirodė?
Vėl mane paskyrė į antrą praėjimą . Kotryna dirbo pirmame, o trečioji moteris dar atostogavo.
Šįsyk Aurimas ir dar vienas vyras dirbo su manim antrajame. Iš koncerniškių mus vėl globojo Mikas ir Drulia (tokios buvo vaikinų pravardės).
Tądien sugavau nešiką, įsikišusį blokus į kojines. Petras labai mane gyrė :
- Tik antrą dieną dirba, o toks laimikis ir dar tokioje vietoje radai. Šaunuolė .
O man nebuvo gera. Ir tas sulaikymas neteikė jokio džiaugsmo, io ir vėliau Jonavičius už parankės tempė į kratėjų  kambarį seną moteriškę, o toji maldavo, kad paleistų.  Paskui išsikvietė mane ir liepė apieškoti moterį. Kiek sutrikusi paprašiau, kad parodytų kišenes.
- Į krūtinę pažiūrėk, - vebleno ponas Saulius ,- moterys mėgsta ten kištis.
Sugavau pilną nuoskaudos senutės žvilgsnį.
- Bet jus prašau išeit iš patalpos,-pasakiau gan piktai.
- Na na, - trenkė durimis.
- Vaikeli, paleisk mane, - paprašė darbininkė , - esi nauja, o aš jau trisdešimt metų gamykloje dirbu. Kokia gėda.O be to- jis manęs nekenčia. Dėl dukros.
- Tai ką nešatės? Ponas Saulius, girdėjau, gerą uoslę turi.
- Šnipus visuose cechuose turi tas vampyras. Visi jo bijo. Antžmogis kažkoks, net šunys kaukia jį pamatę. Ar žinote, kaip darbininkai jį vadina – Šiurpas. Esu valytoja. Na va ką turiu, - išsitraukė  iš užanties keliolika gabaliukų ūkiško muilo bei maišelį su skalbimo pasta, - Neprotokoluok .
Akimirką dvejojau, ką daryti. Tos akimirkos užteko , kad vėl atsidarytų duris ir pasirodytų nekenčiama galva :
- O ką aš sakiau...Tai vagi? O dar pagyvenusi moteris...Rašom aktą.
- O gal aš nešuos tuos daiktus namo, - atkuto moteriškutė, - nes gamykloje vagiama iš spintelių, o paskui atsinešu, ką?O gal Jolita man taip patarė?
Tačiau Jonavičius buvo nesukalbamas, atrodė labai rimtas, reiklus ir piktas.
Kai drebančiomis rankomis valytoja pasirašė dokumentus ir pravirko, gamyklos siaubas staiga pralinksmėjo, sveikai nuraudo ir niūniuodamas pasuko viršininko kabineto link. Prie kampo atsisuko :
- Kad ne aš, ar tik nebūtum paleidus tos bobos,- ir apsilaižė, - skani višta...
Šlykštynė! Bjaurastis! Niekšas! Ir dar daug piktų žodžių sukosi galvoje. Bet kodėl, kodėl net baisu jam į akis pažiūrėti? Skani višta... O tie kruvini dantys ir žmogaus įkandimo žymė blauzdoje?
Jau žinojau, kad  nuo šiol jį vadinsiu, kaip ir gamyklos darbininkai, Šiurpu.