šį vakarą
mėnulis keistai patižęs
lyg jaunas narkomanas
debesų ižas
skardena nesavas

koks vakaras tokia naktis
prisiminimų duburiai
išnyra ir panyra vis
o rodės
begalinė esatis
amžinas judėjimas gatve
amžinas kalbėjimas laike
atminties giliausi klodai
visada visur vėluojam
nepakalbėjom iš esmės
tokie mes žmonės
tokie mes žmonės
vis paknopstom be prasmės
vis vėliau prie alaus
verkti norisi
žvilgsnio skvarbaus
tolstančio

dar eisim vaikščiota gatve
stosim ties durim  ne sykį
nes tebesi nebuvime
kai tiek neišsakyta

pasiutusiai klampi naktis
mėnulis be konturų patižęs
eilinį kartą žvelgiu į duris
jos prasivers abudu žinom