Gamyklos apsaugos sistema nebuvo itin paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mažagabaritinių televizorių gamykla „ Komfortas“ – didžiulė, todėl saugomų pastatų buvo keletas. Juos sudarė korpusai, kuriuose buvo įsikūrę gamybiniai cechai, įvairiausi skyriai bei biurai. Pagrindiniame gamybiniame pastate žiojėjo du centriniai praėjimai. Jie – svarbiausi mūsų darbo objektai. Trečias – taip pat svarbus, o be to prestižinis – įsikūręs nemažo administracinio korpuso pirmame aukšte. Dar mums priklausė saugoti tris mašinų įvažiavimus. Taigi turėjome šešis apsaugos postus, darbas juose šiek tiek skyrėsi savo specifika. Daug druskos reikėjo suvalgyti, kad suvoktum – kas, kur, kaip.
Keista gamyklos apsaugos hierarchija atrodė taip: gamyklos apsaugos viršininkas Adomas Žirnelis, kuriam tiesiogiai pavaldus buvo gamyklos sargybos viršininkas Nikolajus Kačiurinas
( pavaldinių vadinamas Batia ), o jam savo ruožtu pavaldūs keturių sargybos pamainų viršininkėliai – Leonas, Petras, Ruslanas ir tiesiog Rolis.
Dvi sąvokos – apsauga ir sargyba buvo atitinkamai vartojamos ir nemaišomos. Kiekvienoje pamainoje dirbo po tris moteris-kratėjas ir dvylika vyrų. Taigi po tris keturis žmones praėjimuose ir po vieną įvažiavimuose. Mūsų darbą ir sunkino, ir lengvino dar viena, papildoma apsaugos grandinė - koncerno SRS ( Stipriųjų Rankų Sąjunga ) vyrukai - koncerno apsauga. SRS buvo nusipirkęs didžiąją dalį gamyklos akcijų ir praktiškai valdė „ Komfortą“. Koncernas turėjo bent penkių didžiausių gamyklų svarų akcijų paketų skaičių ir šeimininkavo miesto ekonomikoje.
Mes velniškai pavydėjom koncerniečiams, kad jie mums vadovauja, kad uždirba ( taip mes galvojom ) už dar lengvesnį darbą dvigubai daugiau, be to atlygį gauna užsienio valiuta, jog nešioja vienodas gražias uniformas, o mūsų senos, susidėvėjusios. Taip. Koncerno apsaugai galima pavydėti ir dėl daugiau išorinių dalykų – kiekvienas nešiojosi ginklą, vyrai patrauklūs, parinkti pagal ūgį, kitus atitinkamus apsaugininkui fizinius duomenis, amžių.
Toks lakoniškas pasakojimas, aišku, neatspindi tikrų tokio darbo subtilybių, tačiau taip buvo sukonstruotas apsaugos sistemos karkasas.
Kai pirmąsyk mane nuvedė į kratėjų kambarį ir parodė spintelę, kurioje galėsiu laikyti savo daiktus, vos tramdžiau ašaras. Supratau, kiek reikės prakaituoti, kad ji atrodytų bent padoriai. Šveičiau ją pusę dienos, išmečiau du maišus sudžiūvusio maisto atliekų bei kitokio šlamšto, išdažiau iš namų pargabentais dažais, nešvarias kambariuko lango užuolaidas nukabinau, ant stalo pastačiau vazelę su lauko gėlėmis-pradžiai. Susilaukiau pašaipių žvilgsnių, kurie tarsi erzino „boba yra boba“. Net mano partnerė Kotryna susijuokė:
- Čia tau ne padorių panelių pensionas.
Bet aš buvau įsitikinus – Aurelija Palaipienė negali dirbti tokioje prišnerkštoje aplinkoje.
Tik mano pamainos viršininkas Petras nesišaipė:
- Už dažus negausi, - pasakė dalykiškai ir pridūrė, - o užuolaidas teks pakabinti - jos dar nenurašytos.
- O jei aš jas pakeisiu?
- Už savus - gali.
Žodžių „ dėkui“, „gražu“, „ šaunuolė“, prie kurių buvau pripratusi po tokio triūso, nesusilaukiau.
Netikėtai prie durų išaugo šešėlis, nužvelgė kambarį skubriom, rausvom akim:
-Sentimentai. Dėliosi vogtus daiktus ant staliuko su gėlių vazele? Hm...pažiūrėsim, kokia iš tavęs darbuotoja... - ir irzliai prašvokštė, - višta...
Pajutau, kaip nedidelis šiurpuliukas nubėgo kūnu žemyn.
Jau pirmąją parą buvau paskirta dirbti antrame praėjime, kuriame buvo kone didžiausias judėjimas. Žiūrėjau, kaip reikia tikrinti krepšius, rankines, įtartiną moterį ar vyrą nusivesti į kratėjų patalpą, patyriau, kaip įtartinai sargybos darbą stebi keli SRS apsaugininkai. Jų pareiga įmatyti, kad mes tyčia, susitarę, nepraleistumėme gamyklos produkciją nešančių darbuotojų bei padėti sugauti bėgantį nuo mūsų žmogų, o jei priešinsis, pagelbėti sulaikant.
Dvilypė padėtis – tu gaudai, tave gaudo.
Suvokiau, kad šis darbas neteiks man teigiamų emocijų, bet Silvestra turi turėti viską , ką aš galiu jai duoti, o jokio kito pasirinkimo neturėjau – darbo valandos mažylės auginimui palankios, todėl darysiu, kas priklauso, kad užsirekomenduočiau viršininkų akyse teigiamai ir likčiau šiame darbe. Tendencija keisti apsaugos darbuotojus vyravo.
Nepamirštama pirmoji naktis naujame darbe. Paskutinės pamainos darbininkai jau prieš dvi valandas išgūrėjo iš gamyklos. Laikrodis rodė pirmą valandą nakties. Tąsyk iš moterų budėjau viena, nes Kotryna susirgo, o kažkokia kita atostogavo.
- Papjaustyk, - numetė man po nosim dešros gabalą tos dienos mano partneris Sigitas ir išsitraukė sudedamąjį peiliuką. – Še.
- Dabar valgysim? - nustebau.
- Laistysim tavo prirašymą, - išsiviepė, traukdamas iš nedidelio krepšelio butelį
- O juk pagal taisykles mes turime duoti vienas kitam pailsėti , pamiegoti dvi valandas ir..
- Kud - kuda, kud - kuda , - pertraukė, nemaloniai primindamas, kaip Saulius Jonavičius mane šiandien pavadino, - va ir Auris su Katinu pasirodė, - mostelėjo koridoriaus link.
Prie praėjimo kabinos priartėjo du vyriški siluetai.
- O kur Rankų vyrukai?- sumikčiojau, ieškodama pagalbos.
Apsidairiau, bet šalia ir už kabinų nieko nebuvo.
Visų praėjimų šonuose stovėjo po apstiklintą, permatomą kabiną, kad viskas sargybos darbuotojui matytųsi. Jų stikluose išpjaustyti langeliai tam, kad galima būtų iškišti rankas stabdant geležinį sukiklį. Paprastai, kai eidavo pro praėjimą gamyklos dirbančiųjų pamaina, mes išlįsdavo iš kabinų, palikdamos vieną darbuotoją prie staliuko, ant kurio dabar stovėjo butelis ir užkanda. Kabinoje likti reikėdavo todėl, kad kartais produkciją rankiniu būdu tekdavo vežti į filialą ar kokią įmonę. Apsaugos viršininkas Žirnelis ar jo dešinė ranka Batia pasirašydavo žmogui ant leidimo, kuriame būdavo išvardinti produkcijos pavadinimai, nurodytas kiekis, uždėdavo gamyklos antspaudą. Visa tai ir turėdavo, prieš išleidžiant, patikrinti apsaugos darbininkas ir pats pasirašyti . Žioplių nepasigailėdavo ir šalindavo iš apsaugos.
Aurimas su Katinu( tikro vardo dar nežinojau) taip pat atsinešė gėrimo ir šiek tiek užkandos. Taupiai vyriškai – gabaliuką lašinių, svogūną, du obuolius. „ Ką daryti? O jei Petras ateis patikrinti, ar net tas šlykštus Jonevičius? Kaip man elgtis?“
- Gerk pirma, - kol mąsčiau, atkišo stiklinę Aurimas, - už tavo sėkmę darbe, - mirktelėjo įžūliai nužvelgdamas.
Tada pamačiau jo rankas - grubias, dideles, kiek plaukuotas. Visai kaip maniškio. Užplūdo šiluma.
- Aš tiek negaliu,- tesugebėjau ištarti.
- Kud - kuda, kud – kuda, - vėl sukudakavo Sigis.
- Nebūk chamas,- šįsyk užgynė mane Aurimas.
- Išgerk, išgerk, Aurelija, juk turime susipažinti, - įsisiurbė tikrai katiniškos Katino akys, - na sveikink į mane.
- Ne taip laikrodžio ratas sukasi, - užprotestavo Sigitas, - į Aurį sveikink.
- Būkit sveiki, - nurijau gurkšnį smirdančio gėrimo ir vos neužspringau, - kas čia?..
- Samanė, - sukrizeno Sigis , - miško pasaka, mano gamybos. Pirmą gėri iki dugno. Nebūk tokia fyfa.
Prie kabinos durų sumiauksėjo. Kai pasukau galvą, pamačiau pašiurpusią katę ir išgirdau tylų švokštimą, sumišusį su katinišku miauksėjimu:
- Viš –ta..
Netikėtai pajutau skausmą blauzdoje. Katė įsikibo man į koją.
Iškalbingas šūktelėjimas ir šuoliais tolstantis pašiurpęs katinas.
„ Višta“- teskambėjo ausyse.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-09-07 14:16:16
Tiesa, pataisinėjau šį bei tą :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-09-07 14:15:02
Aplinka slegianti, puikiai nupiešta žodžiais, na ir čia, apsauginių ir visų kitų kontingentas spalvingas. Gerai viskas perteikta ir sudomino. Skyrelio finalas užtikrintai sukurtas. Gerai perteikta įtampa.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-27 13:32:12
Aplinka sunki ir perteikta neblogai.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-07-27 13:17:24
Niūrus vaizdelis.
Vartotojas (-a): Brolis
Sukurta: 2007-07-27 00:33:30
Lauksiu, kas bus toliau. To kažko mistiško, kaip žadėjai, kol kas neužuodžiu, viskas šiandieniška