*
Apsnigo miestą ilgesio žiedais--
Juos taip švelniai sūpuoja geismo vėjas--
Manęs pūgoj tu lauki kaip kadais,
Lyg angelas, baltai įsimylėjęs

Lengvumą pasakos svaiginančių sparnų
Ir mano žingsnių trupantįjį aidą--
Iš balto vėjo sapno ateinu--
Žvaigždžių takuos vos tik nustojo žaidę

Bedugnių aitvarai ir meteorai
Su pienės žiedu iš pavasarių anų--
Tesnigs ilgai ilgai ir mūs slapčiausi norai
Pražys aistringoms rožėms virš kalnų...


**
Pravirko bokštas... ašara nukrito,
Kaip mūs svajonė didelė kalnų--
Dar parymokim, dar... lig pačio ryto--
Dar nepalikim tų žiedų vienų,

Nes jie ištirps lyg baltos dienos mūsų--
Juos pasivogs bauginanti tamsa--
Ir aš čia niekados daugiau nebūsiu
Tų pasakos žiedų tyra šviesa...


***
Balti žiedai tau pro blakstienas teka--
Ir vėjo upė neša juos toli
Virš miesto mūrų, bokštų... mūsų taką,
Dangau, paliest melsva ranka gali--

Balti aidai, iš debesų atskridę,
Nušluosto ašarą vienintėlę žiemos--
O pusto pusto... mūsų meilės brydę
Tik pasaka graži pūgos kartos...