Kai prieš rytą užmiega sapnai,
Švelnios lūpos nudegina skruostą
Ir būtis susisupus šiltai
Mūsų žmogiškus norus paglosto.

Kai pabusti nereiškia pamiršti,
O pamiršti nereiškia užmigti,
Atiduodam dalelę savęs
Savo vaikiško juoko griaustiniui.

Kai visi kelias dirbti už šeimą,
Susiplūkę, pikti ir pavargę,
Mes pamirštam, kad laimė praeina
Tiktai tiems, kurie nori jos veltui.

Kai iš darbo pareina kareivai,
Kurie kovėsi mūšy už laimę,
Mes tik pradedam busti sapne –
Ir galvoti – kodėl turim stengtis?

Kai išsiskiriam, tarp begalybės,
Sugrįžimui nelieka dvejonių.
Nebijok, aš ir vėl su tavim;
Šiąnakt visas pasaulis pajuodo.

Kai užmigsiu, o viskas kaip buvo,
Bet jau niekam neaišku, kaip bus,
Aš prieš miegą tau tyliai ištarsiu:
Su tavim aš daugiau nei žmogus...