- Galiu lažintis, kad esate girdėjusios kada „Gerumo kampelį“ vadinant Parkinsonų rūmais? – Dorotė klausiamai primerkė veizokus.
            Hiacintai Parkinsonų pavardė pasirodė labai girdėta. Bet kur? Sukasi ant liežuvio galo... Ak, taip, turguje. Praeitą šeštadienį. Beatričė eilinį kartą pasiuntė ją nupirkti bulvių, ir toji nugirdo, kaip kelios moteriškės už jos eilėje kažką šnabždėjosi apie Parkinsonų rūmus. Lyg ir vapėjo, jog tai ne pati geriausia vieta vaikų namams.
- Aš tai pirmą kartą girdžiu, o tu ką, ne? – Vikcija pagriebė iš lėkštės Dorotės rankose vieną triufelinį sausainį ir akimis pasiūlė pasivaišinti Hiacintai. –Neimsi?
- Palauk. – tarė toji nekreipdama dėmesio į sausainius. – Sakot, Parkinsonų rūmai? Aš... praeitą savaitę girdėjau tokią pavardę. Turguj, prie bulvių pardavėjos.
            Dorotė padėjo sausaininę ant stalelio, skyrusio ją nuo mergaičių. Senolė atsargiai atsisėdo į supamąjį krėslą šalia, o po sekundės savo vietą jos sterblėje susirado Kandis.
- Taip ir maniau. Tenai tai visko sužinosi, būto ir nebūto - nesvarbu. Vietos paskalų bankas. Matot, savo laiku, gal šešiasdešimt metų atgal, šitam vaikų namų pastate gyveno kilminga Parkinsonų šeima: tėvas, motina ir vienturtė duktė. Padma, berods, vardas buvo.
            Kandis įkyriai murkė, glostomas Dorotės. Jo nudegę ūsai styrojo iš nosies kaip sukišti vielos galiukai.
Mergaitės įdėmiai klausėsi, rankose gniauždamos neprakąstus sausainius.
- Padma buvo labai graži. Labai puiki mergaitė. Visi vaikinai aikčiojo dėl jos. Va, tokiais pat plaukais, kaip tavo, Hiacinta. Tokie pat raudoni... Bet Parkinsonai buvo uždari žmonės, mažai jie Halftouno gyventojus pažinojo, o šie juos dar mažiau. Taigi...
            Dorotė užsikosėjo, nuo pilvo nušveisdama Kandį. Tas nepatenkintas suleido nagus jai į blauzdą ir atkeršijęs oriai nubindzino virtuvėn.
- Parkinsonai buvo labai paslaptingi. Miestelėnams atrodė, kad jie tiesiog baisiai nykūs turtingi snobai, kurie, būdami storžieviais, laikė aplinkinius nelemtais prasčiokais ir su jais nesiskaitė. Bet taip nebuvo. Nors pilnai galėjo būti. Jie tiesiog buvo labai saviti ir uždari. Tokia buvo ir jų Padma, gal net uždaresnė.
Parkinosnai vertėsi žirgininkyste. Jų ūkis sparčiai klestėjo, ten dirbę žmonės visad buvo patenkinti algomis, o fermos ir aptvarai driekėsi kaip nuo čia iki Mažojo Birulio. – ji gumbuotu pirštu šovė lango pusėn. Vakaruose leidosi saulė. Dideli tamsūs debesys purpurinėmis papilvėmis kaupėsi viršum Halftouno. – Bemaž pusantro kilometro, ar ne?
            Hiacinta ir Vikcija pritariamai linktelėjo. Jos sėdėjo foteliuose taip įsitempusios, tarsi ant adatų. Neatitraukdamos akių nuo niūraus gelsvumo Matil veido, rijo kiekvieną jos pasakytą žodį. Hiacintai į kojas trynėsi Kandis, pataikūniškai murkčiodamas.
- Bet vieną dieną kažkas atsitiko. Ryte, kaip įprasta, ponas Parkinsonas nepasirodė arklidėse su dienos pavedimais darbininkams. Pamenu, tądien baisiai lijo. Lapkričio, rodos, vidurys buvo. Pačios tos liūtys. Žirgai mirko aptvaruose, iki pusės susmigę pažliugusioje žemėje...
Taigi, Parkinsonas nepasirodė žirgyne, o turėjo. Žmonės kalbėjo, kad rūmuose pernakt degė šviesa. Matyt, kažką šventė, svarstė žmonės. Juolab, kad iš ryto sodininkas dėjosi matęs prie rūmų durų nepažįstamą vyriškį. Gal brolis... Gal seniai lauktas svečias. Visko pasitaiko.
            Žmonės vienas po kito rinkosi „Dešimtyje varpelių“. Kas karštos arbatos su brendžiu nuo darganos apsiginti, o kas Parkinosnus per dantį patraukti.
- Turbūt... ik... gerai užbaliavojo, - šaukė nuo baro Tuvė Japkinson, dorodama trečią bokalą alaus. – kad net ryto nepajuto. Ik... O, turėčiau tiek pinigų, ir aš taip... ik... pauliavočiau!
Visi žviegdami juokėsi iš ponų Parkinsonų. Jau visai nusitašiusi Tuvė, apsižergusi kėdę, puolė vaidinti poną Parkinsoną, girtą jojantį žirgu, giedantį „Pulkim ant kelių“ ir virstantį ant žemės. Arba ponią Parkinson, lūpdažiu ištepliotais akių vokais šokančią pasadoblį ant baro. Pašaipos virto pro duris ir langus laukan, sunkiai nuošdamos liūtyje. Tirštas smogas trynėsi į smuklės langines.
          Tądien „Dešimt varpelių“ uždirbo turbūt didžiausią pelną per visą savo istoriją. Smuklėje kalbos nenutilo, kol pro duris su lietaus pliūpsniu visai nelauktai įvirto sumišusi Parkinsonų tarnaitė. Mergaitė buvo nuo galvos iki kojų permirkusi, prijuostė ištepta krauju.
- Jie negyvi! Visi guli savo lovose! Aš ėjau pakviesti pusryčių! Jie... jie neatėjo prie stalo! Ponai... guli rūmuose, viršuj, pilki ir šalti kaip akmuo! Ponų akys... Jų nebėra! – klykė tarnaitė, nesutvardydama ašarų ir drebėdama iš išgąsčio. – Akiduobės tuščios!
Žmonės pašoko nuo stalų ir užubarės prie tarnaitės ir įvedė ją vidun. Ji buvo tokia sumišusi, lyg velnią pamačius, patį velnią! Aplinkiniai sugirdė jai truputį brendžio. Kad nusiramintų. Tarnaitė, sunkiai regzdama žodžius, vapėjo toliau:
- Jokio ženklo... Tik rūsio durys. Jos buvo pravertos! Greičiausiai kažkas įsėlino naktį pro rūsio langą ir... Dieve, kas taip galėjo padaryti?! Siaubas!
          Policija greitai prisistatė įvykio vieton. Visi sugurnėjo viršun, į ponų ir Padmos miegamuosius, ir rado juos kaip pasakojo jaunoji tarnaitė. Jie gulėjo ant nugarų lyg miegodami, bet buvo šalti kaip ledas, akmeniškai pilki ir... tuščiomis kruvinomis akiduobėmis.
          „Įtariamųjų nerasta, įkalčių nėra – tyrimą nutraukti. “ – taip skelbė policijos raportas. Ponai Parkinsonai atgulė visai šalia rūmų. Už parduotus žirgus ir fermos pastatus meras gavo pinigų ir pastatė jiems nedidelę koplytėlę. Ten ir guli jų karstai. Tyliai. Ankštose nišose. Kapas tebėra ten ir dabar, tik apaugęs medžiais ir piktžolėmis, tad vargu, ar galėjote jį pamatyti.
- O kas atsitiko tarnaitei? Kur ji dėjosi po viso šito? – išlemeno Vikcija ir tuoj pat nutilo išsigandusi savo balso. Buvo baisiai nejauku.
- Tarnaitė liko gyventi rūmuose. Viena. Ministerija ir miestelėnai jai leido, mat ji buvo našlaitė, nuo pat mažumės augo rūmuose. O apkaltinti tokiu nusikaltimu jos negalėjo. Visi per daug gerai žinojo, kaip ji mylėjo savo šeimininkus. Jie buvo tapę jos šeima... Tarnaitė dar ilgai sielvartavo, ir kažin, ar per visą gyvenimą pagaliau su visu tuo susitaikė...
          Mergaitėms pasirodė, kad Dorotė akimirką susigraudino. Ji pasakojo taip, lyg jau metų metus ši istorija slėgė jos krūtinę, nedavė ramybės.
- Bet jums turbūt visai neįdomu, ką aš čia tauziju... – ji vėl pastvėrė Kandį ir sukišo drebančias rankas į jo purų rusvą kailį. Tasai vėl pradėjo murkti. – Jums jau laikas namo, Klišuman ieškos...
Hiacinta ir Vikcija sėdėjo nemirkčiodamos. Prikaustytos senosios Matil pasakojimo. Hiacinta ryžosi nutraukti nejaukią tylą.
- Tegul. Ateis ir išeis. Mums įdomu. Net labai. Ir kartu keista. – ji padėjo sausainį atgal sausaininėn. – Klausykit, nei kaltų, nei įkalčių taip ir neatsirado?
Vikcija gretimais pasipiktinusiais prunkštelėjo, pabudindama snūduriuojantį Kandį. Ji susigrūdo burnon sausainį.
- Ne visai. Policija greitai nuleido rankas. Visi puikiai žinojo, jog Parkinsonai nebuvo mėgiami, tad niekas jų ir nepasiges. Bet ta tarnaitė... Ji visgi kai ką rado. Kažkas buvo ne taip...
Vikcija garsiai nurijo gumulą seilių. Tolumoje į rytus, Halftouno šv. Kiprijono bažnyčios pusėje, springdamas užkaukė šuva. Bet Kandis net nevirptelėjo: jis toliau pūtė į akį ant Matil kelių, visai nereaguodamas į aplinką, tik kartais sapnuose krūptelėdamas. Dorotė pasakojo toliau.
- Toji tarnaitė visgi kai ką pastebėjo, ko policija nesuuodė. Ji puikiai žinojo kiekvieną Parkinsonų rūmų kertę, kiekvieno menkiausio daikto vietą... – stabtelėjo pasakoti. Po sekundėlės tęsė. –Panelė Padma  visada nešiojo tokį pakabuką.
Matil nuleido galvą, dešine ranka prisidengdama akis. Ji naršė prisiminimuose, rodos, kaskart pasinerdama vis giliau ir giliau. Jos krūtinė sunkiai kilnojosi.
- Tas pakabukas buvo žvaigždės formos, Dovydo žvaigždės. Turbūt žinote Dovydo žvaigždę – dviejų trikampių sandūra. Žvaigždės centre tviskėjo akis.... Parkinsonai ne veltui praminė jį „Tręčiąja akimi“. – po nejaukios tylos valandžiukės prabilo Dorotė, pakeldama blizgias akis. Hiacinta ir Vikcija krūptelėjo. – Gražus buvo, labai dailus. Akies šerdyje tviskėjo mėlynas opalas, vaiskus kaip jūros vanduo giedrą vakarą. Padma niekada jo nenusiimdavo, niekada – pakabukas visada kabėjo ant jos kaklo...
          Už lango visai temo. Dangus pamažėle nujuodavo virš Halftouno namų stogų, ir kambarį, kuriame sėdėjo Dorotė su mergaitėmis, užliejo trapi prietema. Tik židinyje priešais jas pokšėjo degančios malkos. Dorotės žolės, susuktos į įvairiausių dydžių ryšulėlius, kabojo nuo užuolaidų karnizų ir virš židinio, mesdamos šešėlius ant grindų. Buvo tyku kaip naktį bažnyčioje.
Matil akimirką tylėjo. Ji žvelgė į plazdančią ugnį židinyje, kuri jos veidą darė dar senesnį ir labiau pavargusį.
- Kai Parkinsonus rado, - prabilo netikėtai ji. – ant Padmos kaklelio pakabuko nebebuvo... tik jos ranka buvo padėta ant krūtinės. Turbūt išsigandusi ji pirmiausia puolė patikrinti, ar jis savo vietoje. Ji taip ir mirė... Nespėjusi sugriebti pakabuko, su aimana praviroje burnoje.
- O kodėl tarnaitė viso šito nepapasakojo policijai?
- Matyt, bijojo, jog bus apkaltinta jį pavogusi. Natūralu... Ir taip šioje žmogžudystėje buvo vieni klaustukai: jokių smurto žymių, jokio bandymo pasipriešinti. Išvis jie atrodė lyg tebemiegantys, bet šalti ir klaikiai pilki. Tik akys... jų nebuvo. Tai kėlė daugiausia klausimų šioje istorijoje...
- Maniakas... – pasipiktinusi ir kartu sukrėsta tyliai tarė Vikcija.
- Psichopatas. – pridūrė Hiacinta, ne mažiau stebėdamasi.
Dorotė apsiblaususiomis akimis tebežvelgė į ugnį.
- Ne. Nei viena, nei kita. Tarnaitė smuklėje minėjo, kad pastebėjo pravertas rūsio duris. Taip, jos buvo pravertos. Tad visi ir pamanė, kad pro ten ir bus į dvarą patekęs tas, kaip jūs sakot, psichopatas ar maniakas. Bet nė velnio... Policija rūsyje ničnieko įtartino nepastebėjo. Net voratinkliai nuo rūsio langelio nebuvo nuplėšti – tad šita versija iškart atkrito.
Hiacinta žiojosi kažką pasakyti, bet Dorotė iškart įspėjo.
- Tas vyriškis prie durų? Sodininkas jį tikrai matė. Bet tai pasirodė buvęs Parkinsonų ekonomas. Gilbertą pasiėmė policija nuovadon apklausti. Ir nieko. Paaiškėjo, kad jis tą rytą taip ir nepateko vidun, nes durų jam niekas neatidarė. Tarnaitė tuomet radosi parduotuvėje, o ponai Parkinsonai greičiausiai jau gulėjo negyvi.