Ugnį įputi klūpėdamas ant kelių.
Iš Dievų pavogta kibirkštis
Tokia dar nedrąsi.
Tu – pats pirmiausias,
Lyg iš rojaus ištremtas Adomas.
Tavo rankos stiprios,
Neleidžia paklyst,
O siela kaip vaiko,
Sudegint neleidžia.
Randelis ant širdies.
Ak, kokios kartais piktos moteriškos rankos!
Taip banalu. Laikas susitraukė
Iki mažos smilties,
Degėsiais kvepia.
Jokie meilužių karavanai širdies nebepasieks.
Nebėra jau ką daryt Olimpui.
Dega, liepsnoja ir kibirkštis svaido
Įpūsta liepsna.
Man kūno nereik,
O už sielą gyvenimą padovanosiu.
Ištiesk ranką, nebesislėpk ūkanose.
Aš – ta liepsna, kuri nedegina...