Ernestas Tomas Fukas nebuvo geras berniukas. Mokytis jam būdavo sunku. Na, gal ne tiek sunku, kiek nuobodu. Gimęs ir augęs turtingoje ir geroje šeimoje, ponaitis Fukas privalėjo gauti gerą išsilavinimą ir mokytis prestižiniame universitete, kaip ir jo broliai. Deja, Ernestui labiau rūpėjo ką iškrėsti mokytojai, negu ką iš mokytojos išgirs. Tad įžymūs tėveliai pasamdė pačius geriausius mokslo specialistus, kokius tik tegalėjo rasti Anglijoje. Bet Ernestui Tomui Fukui tikrai nebuvo baisūs kvalifikuoti specialistai su stiklinėm akim. Tiksliau, akiniais. Mielajam Tomui nors bent nereikėjo eiti į mokyklą. Ne bet kokią,- o geriausią mokyklą kokią tik buvo įmanoma rasti Anglijoje. Tiksliau, Londone. Taip, šiam vaikinui, gerai baigus mokyklą atsivertų vartai visur. Bet jam tai nelabai rūpėjo.
  Taigi, ar toks padauža galėtų po penkiasdešimt metų sėdėti Jos Didenybės krėsle? Pasakytumėt- negalėtų.
      
* * * * *


   Harlingas  pabudo. Pabudo, kaip ir kiekvieną rytą- suprasdamas, kad Jis kitoks. Apmastęs ką turėtų veikti šiandien jis atsikėlė iš lovos ir suprasdamas jog nieks neparodys kelio į vonią, nuėjo. Pažiūrėjo į rankšluostį- jis toks pats kaip ir vakar, užvakar ar prieš savaitę. Harlingas ramiai pagalvojo ir prisiminė, jog šiandieną ponia Rovens skalbs drabužius. Ir rankšluosčius. Tik ji neužeis pas jį. Harlingas nusprendė, jog gal tarp savo įtemptos dienotvarkės jis ras laiko ir spės nugvelbti rankšluostį iš ponios Rovens. Arba iš jos dukros panelės Rovens.
  Harlingas šliūkštelėjo ant savęs vandenį, kurį pavyko prisisemti į delną. Nusišluostė. Harlingas nupėdino prie spintos ir išsitraukė gražias, kažkada baltas kelnes, lininius, taip pat kažkada baltus marškinius ir juodą, neišblukusiom spalvom švarką su varinėm sagom. Po valandos bandymo pagaliau užsirišo kaklaraištį ir apsiavė senais, juodais batais. Taip pasipuošęs pagaliau užsisegė sagas, o jam tai padaryti nebuvo lengva. Jis pastūmė duris, už kurių , kaip visada punktualūs, visiškai ne toks koks jo šeimininkas, laukė liokajus Stenbertas Verelis. Harlingas apsidžiaugė, jog apsisuko taip greitai ir pavėlavo tik pusantros valandos. Stenbertas ištiesė savo ranką, apmautą balta pirštine ir maloniai ištarė:
-Prašom su manim Jūsų Didenybe, Harlingai Ferbertai Dotenbergai Fukai.
-Ačiū, Stenbertai. Gali nuvesti mane prie pusryčių stalo.
Ramiai apėję pusę rūmų, daug  koridorių  ir nusileidę ir vėl pakilę galybe laiptų, jie pasiekė valgomąjį. Jis, kaip ir pridera karališkiesiems rūmams, buvo išpuoštas auksu, sidabru, paveikslais ir dar daug kuom. Lyg norėdamas sudrumsti nejaukią tylą, Harlingas pasiteiravo:
-Kas šiandien pusryčiams, Stenbertai?
-Kaip, ir kiekvieną rytą , Jūsų Didenybe, ko pats pageidausite,- maloniai atsakė liokajus.
-Pasirinkimas?
-Omletas, friudenbergi sumuštiniai ir Jūsų mėgstamiausias- Nangri. Desertui- šokoladinis pyragaitis ir karštu šokoladu aplieti ledai, kaip juos vadindavo mūsų seneliai, su braškiniu įdaru.
-Stenbertai, ar yra ledų su karamele?
-Taip, Saulės Nutviekstos Karalystės Valdove.
-Tad, aš pasitenkinsiu friudenbergi sumuštiniais ir karštu šokoladu aplietais ledais su karameliniu įdaru.
-Klausau, Jūsų Didenybe,-ištarė Verelis, pasodino valdovą prie stalo, padengė stalą, dar pasiteiravo kaip gyvena Saulės Nutviekstos Karalystės Valdovas ir nubėgo į virtuvę, pasakyti virėjui užsakymą. O virėjas, Ginervis Ahas, turėjo sūnų tokio pačio amžiaus kaip ir Harlingas. Jis vardu buvo Johanas Ahas. Johanas buvo geras vaikinas. Jis turėjo tapti, kaip ir visi jo giminės vyrai, karališkosios šeimos rūmų virėju. Johanas tą puikiai žinojo, nors to visiškai nenorėjo. Tad, jis mokėsi pas savo tėvą virimo meno. Ir kaip tik šiandien, jo tėvas sunegalavo. Tad tik Johanas galėjo padaryti Jo Didenybei valgyti. Ir štai į virtuvę įpuolė Stenbertas Verelis ir greitai išpyškino:
-Virėjau, greičiau, Jo Didenybė pageidauja friudenbergi sumuštinių ir karštu šokoladu aplietais ledais su karameliniu įdaru...O, tai tu, Johanai. Pasakyk savo tėvui, jog padarytų friudenbergi sumuš...
-Mano tėtis susirgo, pone Vereli.
-Susirgo? O kas jam?
Johanas gūžtelėjo pečiais.
-Atrodo, skauda galvą, vemia.
-O kas dabar jam darys valgyti?
-Na, taip išeina, jog aš.
-Aha, supratau. O tėtis tave išmokė pagaminti friudenbergi sumuštinius?- vis dar klausinėjo liokajus. Mat friudenbergi sumuštiniai- ne tik skanūs, bet ir labai sunkiai pagaminami. Čia ne paprasti sumuštiniai su duona sviestu ir sūriu ar dar kuom nors. Tai- slaptas Ahų receptas gyvuojantis bemaž šimtmetį.
-Taip, pone Stenbertai, išmokė.
-Na, tada naujasis virėjau, prašyčiau tavęs Jo Didenybei pagaminti friudenbergi sumuštinių ir karštu šo..
-Žinau, žinau. Iš naujo kartoti nereikia...-atsiduso Johanas Ahas.
-Tai pasiskubink. Jo Didenybė laukia,- tepasakė Stenbertas Verelis ir nulėkė savo reikalais.

Kiek vėliau, Harlingas Ferbertas Dotenbergas Fukas pasigardžiuodamas valgė friudenbergi sumuštinius ir gėrė apelsinų sultis ( kurias tik vėliau prisiminė užsakyti). O desertui skanavo karštu šokoladu aplietais ledais su karameliniu įdaru. Jis, nusišypsojęs savo liokajui po valgio, pasakė:
-Stenbertai, pagirk virėją Ginervį Ahą už jo puikius valgius.
-Matot, Jūsų Didenybe, virėjas sunegalavo ir...
-...ir man valgyti padarė jaunasis virėjas, Ginervio Aho sūnus ir mokinys Johanas Ahas,- užbaigė karalius.
-Taip, Jūsų Didenybe,- nė kiek nesumišo liokajus pažįstantis ir prisimenantis kiekvieną Londono gyventoją. O Londonas kažkada didelė Anglijos sostinė, dabar neturėjo nė šimto žmonių. Mat karalius Ernestas Tomas Fukas, užgrobęs sostą, pradėjo milžiniškus karus su kitomis pasaulio valstybėmis. Bet laimei atsirado jo sūnus Robertas Gunehas Zentras Fukas perėmė iš savo tėvo sostą po jo mirties ir pasirašė taikos sutartis su visais. O taiką jis pradėjo reikiamu laiku. Tada, nuo pamišusio karaliaus Ernesto Tomo, mirė tiek daug Anglijos gyventojų, jog viso labo Londone liko penkios šeimos. O dar svarbiau, Zentras Fukas, susitarė su Kinais ir Japonais, dabar laikomais kaip pasaulio valdovais, ir pastatė Londoną ant sparnų, ir tapo, kaip ir dauguma Azijos miestų, skraidančiomis sostinėmis. Taip, tai tiesiog nuostabus išradimas. O juo labiau, jog nuo vėjo ir kitų gamtos stichijų, apsaugo nematoma siena. Japonai ir Kinai tikrai pasitikėjo Robertu Gunehu Zentru Fuku, ir pasitiki jo sūnumi Harlingu Ferbertu Dotenbergu Fuku, jog pastatė jiems skraidantį miestą ir leidžia juo naudotis.
  Harlingas nusišypsojo.Tada Stenbertas pranešė:
-Jūsų Didenybe, taip pat norėčiau jums pranešti vieną žinią, jeigu Jūs leisite.
-Taip, Stenbertai, leidžiu.
-Grįžo Darlingas Hubertas Kumahertas Fukas iš apžvalginio skrydžio su savo orlaiviu „Karališkasis Vėjas“.