argi nebūtų gražu
jei tavo merdėjantį
kūną įdėtų į pripučiamą
valtį ir paleistų
upe

ir paleistų
nes tu visada
skaudėdavai paryčiais
kai raminamųjų veikimas
buvo sustojęs
kai laikrodžiai aikčiodavo
iš pasitenkinimo, kad
alsuoji košmarą

juk būtų gražu
nes aš laisvas
laisvas fazano sparno kritimas
tik paryčiais
o dabar
šitas karvelis rudas
ir nemoka skristi
ir tu primeni jį
toje fotografijoje iš kalėjimo

tame alsavime
kuris nebe toks lengvas
kaip užtaisas iš šešiolikos
šaudmenų