Beatričė Klišuman buvo kandi, griežta ir reikli konservatyvaus sukirpimo moteriškė. Ji niekada nepasikuklindavo priminti, kad yra „ne šiaip kokia namų šeiminė“ ar „nusmurgusi sodininkė“, o „DIREKTORĖ“ (kartais prisistatydama tai išpyškindavo net nepaminėjusi savo vardo ir pavardės). Halftoune ir gretimuose miesteliuose – nuo Mažojo Barilio iki pat Herlio– ji buvo geriau žinoma kaip „geležinė Betė“. O vaikų namuose dažnas auklėtinis net nebūtų tiksliai pasakęs jos tikro vardo ar pavardės – jiems ji buvo tiesiog Klišė: „Klišė liepė tą ir tą“, „eik pas Klišę, tau nenuskilo...“ arba „cha, apmoviau Klišę“ ir taip toliau.

Nebuvo metuose tokios dienos, kad panelė Beatričė žmonių akyse būtų pasirodžiusi su jau dėvėtu kostiumėliu ar avėtais auliniais. Ir pasaulyje niekas jos taip nesiutindavo ir neužgaudavo, kaip kritikos strėlė jos taip uoliai puoselėjamos išvaizdos pusėn.
- Nepamiršk, pas ką dirbi! Tu, nemadingas, nemokytas ir nenuovokus stuobry. Tu... Tu gal su moterim bendravęs nesi? Nesupranti, kad joms sakyti reikia tik K- O- M- P- L- I- M- E- N- T- U- S? – varė nuraudusi it aguona Beatričė Klišuman.
- Aš tik... Aš.. Aš tikrai nežinojau... Atsiprašau, sukly...
- O čia dabar „gelbėjimosi ratas“! Kaip duosiu, tai... Mano kaulai stambūs, kaulai! Tu išeik į žmones. Žinok, pasaulis nesibaigia ties gyvatvorės žirklėm. – neatvėso.- Stuobrys, nelemtas.

Štai taip užsiliepsnojo Klišuman tąsyk, kai išgirdo, jog vaikų namų sodininkui Irvilijui neįtiko jos tamsiai mėlyno atlaso kostiumėlis. Nors teisingai jis sakė – niekas nepaneigs: kostiumėlis taip suslėgė jos liemenį, kad toje vietoje, kur turėtų rastis pilvas ir klubai, dabar rodėsi lyg ji būtų įsispraudusi į gelbėjimosi ratą. Praėjo gal trys mėnesiai, kol Beatričė pagaliau teikėsi bent pasisveikinti su Irvilijumi.

Saulė buvo jau beįsismarkaujanti kepinti, tad „Dešimties varpelių“ smuklės parūpintas naminis alus (kuris toli gražu negaivino) ir Bukmedžio sulčių kokteiliai, rodos, buvos semiami ir geriami ne stiklinėmis, o kibirais. Lengvai apgirtę žmonės malėsi kiemą abipus juosusių kėnių ir tujų pavėsiuose ieškodami atokaitos, nors oficialiai šventė prasidėjusi dar net nebuvo. Viena Dorotė, kažko baisiai susirūpinusi ir nepatenkinta, slampinėjo nuo stalo prie stalo, pūsdama nuo prakaituotos kaktos prišutusius kirpčiukus, kažką vapėdama sau panosėje.

Kieme gardžiai kvepėjo kepami čirviniai blynai, pavydžiai nužiūrinėjami balandžių nuo pastogės būrio. Ne paslaptis, kad liepos septintoji – taip pat pripažinta ir Halftouno bėdžių bei benamių Pilnapilvystės diena. Kur daugiau gausi tiek maisto ir dar visai veltui? Nerasi geresnės vietos! Tik mokėk naudotis proga.

Kolinas Persis, vis nubraukdamas prakaitą nuo ūsų, stovėjo parimęs į vieną iš keturių kolonų ir spoksojo į murzinus benamius. Šie patenkinti maumojo blynus ir kolkas vieninteliai trypčiojo plyšaujančių garsiakalbių muzikoje. Kolinas Persis, vietos parduotuvėlės savininkas, buvo aukštas liesas malonaus žvilgsnio pusamžis žmogus. Giedro ūsuoto veido, didelėmis it lemputės žydromis akimis ir švelnaus tykaus balso. Jei užklupo bėda, žinok, - Kolinas neatsakys padėti, paskutines kojines atiduos vardan kito. Štai, jei ne Persis su savo produktais ir puošmenomis, šventės išvis greičiausiai net nebūtų buvę (Beatričei būtų buvę daug maloniau, jei už šventės pinigus jos dantų rikiuotėse sutviskėtų ketvirtasis auksinukas).
- Laba diena, mielieji mano ir „Gerumo kampelio“ bičiuliai! – Klišuman sušuko į mikrofoną. Šis taip suspiegė, kad žmonės prisidengė ausis. – Kaip malonu... Kaip man malonu, kad jūs nepasididžiavote ir neatsakėte į mano, DIREKTORĖS... tai yra „Gerumo kampelio“ mamos kvietimus. Ačiū jums. Šiandien... – ji išsišiepusi iš  pasitenkinimo stovėjo ant pakylos ir nuolatos kažką tauškėjo į vis suspiegiantį mikrofoną.