Aš taip smarkiai bijau
savo  "noriu"
neleidžiančio būti
sidabro kvapu,
iš vėjo išaustu
per vasaros karštį,
kai tau atsakau:
neskubėk, ateinu.

Bijau neužmigus
už lango natų,
suvirpusių smėlio grūdeliais,
kai liūdnos jų spalvos
dar šaukia: kur tu?
ir dūstančiais vieškeliais želia.

Kažkas vis suvilgo
"sugrįžk pas mane"
garuojančiom rudenio sultim,
o aš džiovinuos
savo pėdas basa
ir laukiu
kad miegančią pultum.