Mažas sunkumas ir tu nusigręži nuo manęs. Nedidukė neganda ir vazoninės gėlės pamiršta kvėpuoti, kaip žmogus pamiršta išeidamas uždaryti duris, o tada stebisi kad ikandin JO seka padaras po padaro, močiutė po senelės, diedukas uždirbęs tris rublius per dieną sovietinėje visuomenėje ir plikas katinas pabėgęs iš šampūnų laboratorijos. Per mažas indelis majonezui ir todėl tau jis atrodo apgailėtinas, geltona saulė per banali,o rašiklis už 8 litus labai brangus,nes senelis sovietmečiu uždirbo tik tris rublius per parą,o močiutė mirė tada,kai nuo vėžio mirė senelė. Kaip jauteis, kūdiki, kai tavo lopšio supėjos ėmė ir pakratė kojas, kai tavo lopšio supėjos niekada nerūkė žolės,o mirdamos dainavo vidurnakčio sonatą.

Aš buvau aštuonerių,kai mirė pirmoji šeimos katė. Kažkodėl mūsų kaimynas jos nemėgo, kažkodėl kaimynas nemėgo manęs, kažkodėl kaimynas nemėgo gyvųjų,nes pats buvo miręs. Kartą aptikau jį mūsų laiptinės rūsyje. Mirties poza – Vau kaip originalu – Vau. Dėliojau jo rankas tai į vieną, tai į kitą pusę, lanksčiau iš jo lėktuvėlį, kryžiuką, o vėliau fotografavau senelio fotoaparatu,kurį jis nusipirko visą gyvenimą taupydamas iš trijų rublių algos. Vau kaip nepaprasta, vau jo arterijos buvo kitokios nei manosios, jo oda geltonavo lyg banali saulė ir tada aš supratau kodėl jis nemėgo mūsų katės, nes katė buvo gyva,o jis buvo miręs.

Pirmoji mūsų katė vis gi padvėsė,kai man buvo TIK aštuoneri. Jos mirties spalva buvo pilka. Nemylėjau mūsų katės. Ji turėjo keista vardą, bet kaip tikra laisvamanė atsiliepdavo į visus įmanomus, net ir į manąjį. Tai buvo pirma priežastis jos nekęsti. Šita katė nemėgo praustis,todėl kai sulaukiau trylikos nunešiau ją į laukinių kačių supirkimo punktą ir pridaviau už 9 litus. Taip. Prisiminiau,kad pirmoji mūsų katė padvėsė kai man buvo aštuoneri. Jos mirties spalva tikrai buvo pilka. Ji palindo po mašinos ratais.

Katė katė katė, saldus muilo kvapas sugniaužia kartojimą. Katė. Daugiau jų nebuvo. Buvo šuo,kurį suvėžino sunkvežimis. Kaip baisu? Oij, oij, vau. Vau kokia buvo jo mirties poza, vauu. Radau jį ant tilto. Šunelio kūno dalys mėtėsi dešimties metrų skersmeniu. Galva lyg žieminė eskimo kepurė vis dar prašėsi pamyluojama. Mylavau. Surinkti jo neturėjau jokio noro, nes tądien jau buvau dėliojus „puzzle“. Šunį aš mylėjau.

Mažas sunkumas ir nusigręži nuo manęs. Nedidukė smulkmena ir jau turiu parinkti tavo mirčiai spalvą.

>......>...>>... __________________________ (pyyyyp)