Mano dienos bėgo ramiai. Buvau išsiilgęs tokių dienų, ir dėl nieko neprieštaravau. Net merginos, jų saldumas, siausmas liko kažkur toli, ir manęs visai neviliojo. Buvau trečio kurso studentas, dienomis dirbdavau pas ūkininkus, o naktimis sapnuodavau ryškius sapnus. Per naktį po du tris sapnus, kurių įvykius prisimindavau iki smulkiausių detalių. Jei ryte atsikėlęs jų neužrašydavau, jos taip ir išgaruodavo kaip rytmetinis rūkas. Tą vasarą sapnai blokšte bloškėsi į mnae, paskui keisti sapnai mane aplankydavo vis rečiau ir rečiau, bet vis dar pasitaikydavo: magų pasauliai, laumės, kalbantys žvėrys, pasibaigęs pasaulis, po kurį aš klajodavau…

Tiesą sakant, tą vasarą nieko, visiškai nieko nevyko, dirbdavau, grįžęs krisdavau į lovą... Miegojau vasarinėje, ne troboje, su namiškiais. Vasarinė – tai viena patalpa, perskirta plonos sienos, tik įėjus – krosnis, motina kartais čia virdavo valgyti, už sienos, lova ir spintelė, vasarinę motina buvo net ištapetavus; tai miegoti joje būdavo visai jauku. Man atrodo, kad tą vasarą aš net nemąsčiau, tokia ji buvo lengva dėl fizinio nuovargio; tiesa, aš norėjau suprasti savo sapnus, bet supratęs, kad esu nepajėgus, tik užrašydavau; taip lengviau ir pamiršti buvo.

Vasara jau ėjo į pabaigą. Nors būdavo dienų, kai dirbdavau iki vienuoliktos dvyliktos vakaro, bet pervargęs nesijaučiau, priešingai – kažkoks perdaug lengvas, bet tas lengvumas neslėgė; buvau vienas, ištrūkęs iš pasaulio.

Pas ūkininkus gyveno duktė, kiek žinau, ji buvo akla iš prigimties. Ir sūnus su žmona Akvile, kuri buvo nėščia. Kiek mačiau, ji visada buvo nėščia. Mačiau ją ir po keletos metų, nėščią, visą išpurtusią, ji pardavinėjo agurkus. Iš tiesų man buvo jos gaila, ji buvo graži smulkutė pardavėja kaimo parduotuvėje, kol šeimininkės sūnus ją vedė. Tiesą sakant, aš nežinau, ar ji buvo laiminga. Gal. Niekada neturėjau progos paklausti. O ir per skaudu būtų. Žinau tik tiek, kad dabar jie gyvena mūsų sodyboje, gal net miega toje pačioje vasarinėje. Turėjo miegoti, nes sodyba buvo nudegusi.

Pusryčius pavalgydavau pas šeimininkę, ji virdavo prėskas baltas sriubas dideliame juodame katile, daugiau tokių niekur ir nemačiau. O jei tepdavome sviestą, tai jis būdavo priėjęs kaži kokio šlykštaus kvapo. Bet aš valgiau, perdaug nesišlykštėdamas, nors pas juos ir nešvaru buvo.

Kartą man buvo pavesta sutvarkyti sodą, šeimininkai buvo kažkur išvažiavę. Tada ir sutikau ją. Ji sėdėjo ant supynių ir suposi savo tamsoje, kažkaip linksmai, kojas užversdama į viršų. Ir aš galėjau pamatyti jos nuogas blauzdas. Ir jos veidą mačiau, kurio ji niekada nematė. Išties man buvo smalsu, kaip jaučiasi aklas žmogus. Ji pajuto, išgirdo, užuodė mane, bet, nieko nesakiusi, šmurkštelėjo trobon. Kurį laiką bandžiau vaikščioti užsimerkęs, įsivaizduodamas esąs aklas. Griūdavau, kliuvinėdamas už tamsos, o kartais iš baimės, ir neištvėręs tamsos , atsimerkdavau. Beveik visada. Kitaip suvokti pasaulio negalėjau. Man buvo smalsu, aš žaidžiau be jokios piktžiugos ar kokio kito nedoro jausmo. Pats nesupratau, kodėl tai darau. Nežinau, ar ji mokėjo kalbėti, niekada negirdėjau, kad ji ką sakytų.

Aš ir toliau mačiau ją šmėkščiojant tai sode, tai kieme, tai prie tvarto. Kai taip stovi ar kažką daro net neįtartum, kad ji akla, tik prieš patį veiksmą, viską ji apčiupinėdavo, apgraibydavo, ranka keistai sumataruodavo ore arba kol suimdavo daiktą už tinkamos vietos. Ji šėrė šunį. Lesino vištas, net ravėjo. Ir mačiau, kaip skina gėles, atskirdama jas tikriausiai iš kvapo. Aš nežinau, niekada nebuvau aklas. Šeimininkai su ja elgėsi kaip su šunimi. Kažkaip jos visai nepaisė, ji net nebuvo švari. Regis, ji tik vadalojosi po kiemą niekam nereikalinga. Ir jei ji dingtų, tai niekas net nepastebėtų, nesisielotų. Daugių daugiausia tai prilygtų vištos dingimui. Jai net pinigų neduodavo, ji nežinojo jokių skanumynų, kas yra ledai ir saldainiai, ji niekada nebuvo ragavusi apelsinų ar kokių kitų įdomesnių vaisių. Man taip regėjosi, tada aš taip maniau, ir buvau labai arti tiesos (esu tuo tikras). Sužinojau, kad jos vardas Rūta.

Ji kėlė smalsumą, sumišusį su gailesčiu ir daugiau nieko. Bet aš pradėjau apie ją per daug galvoti: aklą, nešvarią, gūrinėjančią po kiemą. Pradėjau apie ją galvoti daugiau nei pridera, ar ji skaisti, ar kada mačiusi vyrą. Ką ji jaustų… O kas, jeigu… Bet aš tik stebėjau ir spėliojau. Pagaliau ji taip įsitvirtino mano sąmonėje, jog aš ėmiau sapnuoti vis mažiau ir mažiau, o jei ir sapnuodavau, tai neatsimindavau nieko, gal tik bendrą įspūdį. Nežinojau tada dar, kad ji sulaumėjusi moteris, o aš buvau šaunus vyrukas, smalsus, kiek padykęs ir mėgstantis pafilosofuoti.

Pastebėjau, kad ji priprato prie manęs, visai nebekreipė dėmesio. Būdavo, sukiojasi šalia. Ir taip, nepratardama nė žodžio. Man tai kėlė nepaaiškinamą slogų skausmą, lyg, po teisybei, aš jai esu tas pats, tuščia vieta. Labiau norėjau, kad ji drovėtųsi, šalintųsi, blaškytųsi, būčiau galėjęs įtarti, kad ji kažką jaučia man kaip vyrui. Bet viso to nebuvo. Rūta buvo pernelyg rami. Jos veide neįžvelgiau jokio jausmo šešėlio. Vis tas pats gražus, taisyklingų bruožų sustingęs veidas. Nemačiau, kad ji juoktųsį, bet nebuvo ir jokio rimtumo.

Vieną dieną aš ją labai ilgai stebėjau. Atsisėdau ant suolo ir stebėjau, kaip ji sukiojasi po kiemą, ilgai sėdi, pakreipusi veidą į saulę. Matyt, šildėsi. Netikėtai ji pradėjo artėti. Sustojo prieš mane.
- Kodėl tu mane seki? – paklausė kažkaip juokdamasi.
Aš pasimečiau, tą akimirką nesumojau ką ir atsakyti, atrodo, išlemenau kažką panašaus į „tau pasirodė“. Visas mano šaunumas ir šmaikštūs žodžiai nuskendo kažkur giliai dienos dugne. O ji jau tolo. Lyg niekur nieko. Suėmė pasiutimas, jaučiausi praleidęs progą. Ir tada prisiminiau, kaip ji pasakė žodžius, pilnus pašaipos, pasakė taip, lyg aš kažko nežinočiau, lyg ji būtų už mane pranašesnė, lyg juoktųsi ir drausmintų mane. Tai buvo klampus balsas. Tai buvo sirenos balsas. Turėjau tučtuojau skuosti iš to kaimo, o pasilikau. Turėjau bėgti, o stovėjau kaip įbestas. Iki tol viskas buvo juokinga, o aš įklimpau. Buvau žuvęs, o ji toliau lyg niekur nieko šmirinėjo ore. Dabar jau ne stebėjau, o deginau ją žvilgsniu. Jos dailią moterišką figūrą, judesius, rankas, veidą, plaukus. Viskas buvo pilna tylos ir nenusakomo virpesio. Buvau per daug jaunas, kad suprasčiau, kaip tai pavojinga.

Rūta buvo vyresnė gal dešimčia metų. Tiesa, pajutęs, jog įklimpau, aš bandžiau analizuoti visas gyvenimo aplinkybes, mačiau, jog nieko nebus, neišeis, įtempiau visą protą, viską surašiau į dienoraštį, papasakojau draugui, niekas nepadėjo, niekas. Aš įklimpau. Man nebebuvo smalsu, nebuvo ir juokinga. O dar visokios kvailos mintys pradėjo kankinti, kaip aš ją glostau, kaip mes kartu valgome ledus ir susilaukiame vaikų... Viešpatie, ir visam tam nesimatė galo. Kiekvieną vakarą krisdavau į lovą, apimtas minties apie ją, jei kas mane ir kankino, tai ne mistiniai sapnai, o erotinės fantazijos. Šita fantazijų karuselė prasidėdavo vos pabudus. Nebegalėjau į ją žiūrėti, nebegalėjau jos matyti, o trokšte troškau išgirsti, paliesti. Dabar ne ji, o aš tapau aklas. Mes apsikeitėme rolėmis.

Pradėjau ją šnekinti, klausinėti, pasakoti visokius niekus, sakyti, kokia ji graži. Ji visada atsakydavo, tiesa, tokiais žodžiais kaip taip, ne, gerai, labas, iki, rytoj, buvo, yra. Stovėdavo šalia tokia tyli, niekur nebėgo, nelakstė. Apie save ji nepasakojo nieko, lyg būtų pati sau nepažįstamas žmogus. Bendrauti su ja nebuvo lengva, bet nuo to man nebuvo geriau.

Kartą po darbų aš ją pakviečiau maudytis. Tai niekam nepasirodė keista. Vasarą, kaime, po darbų įprasta, ypač šienų, įprasta nusimaudyti. Mes nuvažiavome prie tvenkinio. Parduotuvėje aš jai nupirkau ledų. Ledai jai bevalgant sutirpo ir pradėjo lašėti ant rankų, rūbų. Ji nežinojo, kad ledai turi tokią savybę, kad reikia saugotis, jog neapsilašintum. Nuvaliau nosine. Prie tvenkinio ji taip pat nežinojo, kaip elgtis. Maudymuko ji neturėjo ir nežinojo, kad toks reikalingas. Buvo su apatiniais. Aš jai nieko nesakiau, nenorėjau, kad jai būtų sunku. Į vandenį įbrido, pažinojo. Visą tą laiką, kai ji buvo šalia, jaučiau jos sodrų, gilų kūno kvapą. Kai grįžome, ji išlipo iš mašinos ir net nepadėkojo. Neleido jos palydėti, globoti.

Tą naktį negalėjau užmigti, prisimindavau kiekvieną jos žodį, judesį, gestą. Patyriau tai tūkstantį kartų. Fantazijų bergždumas darėsi nepakeliamas. Kiekviename jos atsakyme ieškojau palankumo ženklų, ir net sugebėjau juos rasti. Buvau įsitikinęs, kad ją myliu, kad be jos mano gyvenimas neįsivaizduojamas. Galėjau mirtis be jos, bet ir mirti dėl jos galėjau. Aš jau nebepriklausiau sau. Ar ji matė mano jausmų audrą, ar jautė. Nežinau. Bet aš galvojau tik apie mišku kvepiantį jos kūną, balsą, sielą. Viskas joje mane žavėjo, net tas laukinis neišsivystimas.

Rūta mėgo gėles. Aš jai priskynęs parnešdavau iš laukų gėlių. Kaip vaikas pamėgo šokoladą ir saldainius, kiekvieną dieną rasdavau progą ką nors įkišti. Veždavausi prie vandens, eidavome pasivaikščioti. Net kiti pradėjo tai pastebėti. Bet visi juokėsi, manė, kad aš žaidžiu. Niekas į tai nežiūrėjo rimtai, į ją nežiūrėjo rimtai. Kartais šeimose pasitaiko vaikų kvailučių, kurie visą gyvenimą lieka su tėvais, dūlinėja, drožia grybukus ir pasodina po medžiais. Tie kvailučiai iš visų jėgų kuria grožį. Rūta nebuvo kvailutė, ji tik buvo akla ir aiškiai neišsivysčiusi, nors pati to ir nesuvokė. Aš galėjau jai padėti, buvau tuo įsitikinęs. Parodyti gyvenimo grožį, taip sakant.

Kai tai įvyko, mes buvome pievose. Vežiausi su savimi ir ją, kad prasiblaškytų. Kroviau šieną, kai pradėjo lyti. Ji vaikščiojo toliau, kai pamačiau, kad ji pasimetusi ir nežino, ką daryti. Nuėjau prie jos.
- Einam į mašiną, - sakau. – Pradėjo lyti.
- Taip, pradėjo, - atitarė ji aidu.
Mes sėdėjome senoje mašinoje. Buvo tylu. Tik į stogą daužėsi lietaus lašai. Jau ruošiausi užvesti mašiną, kai ji pasakė:
- Noriu pasiklausyti, pabūkim...
Kurį laiką mes sėdėjome tylūs, susikaupę. Aš girdėjau lietų, bet klausiausi jos kvėpavimo, jos buvimo. Ji kažko tikėjosi iš manęs, man taip atrodė.

Nieko nesakiusi, atidarė dureles ir išėjo. Kaip kokia šmėkla judėjo miško link. Lietus ją iškart sulijo, ji išryškėjo, pasidarė didelė didelė kaip moteris milžinė. Aš iššokau iš mašinos ir nuskubėjau paskui ją, didelę moterį. Moterį, kurios vienatvė išgaubta ir daro ją dar gražesnę.

Ji atsigulė aukštoje šlapioje žolėje, veidu į dangų. Buvau jai labai švelnus, labai. O ji nieko, tik gulėjo. Lietus ritosi per mūsų nuogus kūnus. Ilgai ją glosčiau, bučiavau, už visą gyvenimą. Tada dar nežinojau, kad pasirašiau sau nuosprendį. Ir iki šiol nežinau, ar ji mane mylėjo tą vasarą, ką jautė, o gal jai buvo tik įdomu, ji tik norėjo tai patirti, gal buvau tik žaisliukas jos absoliučioje tamsoje, jos kitų, man neprieinamų pojūčių pasaulyje. Paskui mes stovėjome lietuje ir rengėmės. Mano pirštai virpėjo, kai bandžiau jai padėti. Vis klausiu savęs: ar ta istorija galėjo baigtis laimingai?

Grįžau į savo vasarinę ir kritau į lovą. Tądien nebedirbau, lijo. Norėjosi atitrūkti nuo Rūtos, pabūti vienam. Bet mintys sukosi, nėjo susikaupti; tą vasarą be jos manęs nebuvo. Aš neegzistavau.

Mes dar mylėjomės. Ant šviežio ką tik sukrauto šieno, miške, pievose. Nuilsęs žiūrėdavau, kaip jos pilvas trūkčioja, o kūnu ritosi bangos. Mes taip niekada ir nepasimylėjom lovoje. Aš jai nesakiau, kad turiu išvažiuoti, bet ji tikriausiai jautė, kad vasara baigiasi. Aš žinojau, kad jos tyla yra klausianti, bet nieko negalėjau atsakyti. Kai mylėjomės paskutinį kartą, ore jau šiltos oro srovės kaitaliojosi su šiltomis, ji verkė. Būčiau ir nepastebėjęs, buvo tamsu, bet aš paliečiau jos veidą. Ji nieko neklausė ir aš nieko nesakiau. Aš su ja neatsisveikinau, palikdamas didžiulį tarpą, didžiulę erdvę. Galų gale, juk mes vienas kitam nieko ir nežadėjome. Tą naktį mes dar valgėme sultingus alyvinius obuolius. Obuoliai sunokę, perregimi ir švytintys. Kartu buvome iki ryto, aš jai pasakojau apie saulėtekį. Daug pasakojau; paskui bandžiau paaiškinti, kas yra meilė. Ji tylėjo, matyt, žinojo. O man buvo tik dvidešimt; ji gal irgi nežinojo, bet iš kūno nuojautų jau buvo suaudusi didelį ilgesio kilimą.

Išvažiavau tą pačią dieną. Aš neturėjau jėgų atsisveikinti. Tada aš dar nieko neturėjau, o paskui jau buvo per vėlu. Tiesą sakant, per vėlu pasidarė labai greitai. Grįžau žiemos atostogų, o kaime sklandė keisti gandai apie aklą moterį, kuri tapo nėščia ir kažkur dingo. Klausinėjau, tik niekas negalėjo man nieko konkretaus pasakyti. Tas dingimas kažkaip labai greitai apėjo spėjimais, legendomis. Vieni sakė, kad ją nuskandino kaip katę, kiti, kad pati nusiskandino, dar kiti, kad užmušė akmenimis, o kiti tikėjo, kad ji paslėpta kur rūsyje. Aplankiau šeimininkus, norėjau su jais pasikalbėti dėl kitos vasaros, o neišsiduodamas klausinėjau apie Rūtą... Va taip ir taip, sakau, kaimas šneka... O jie, kalė buvo ir viskas... Ir kas galėjo pagalvoti, kad tokia...
- Ji buvo normali moteris, - sakau.
- Normali... – jie tik numykė.
- O kur ji dabar?
- Nežinome... – ir keistai susižvalgė.
- O ar ji sakė, kas buvo, kas su ja atsitiko?
- Ne, tik visą laiką kartojo, kad tai iš šventosios dvasios.
Jie bijojo, jie tikrai kažko bijojo, jaučiau jų baimę, sklindančią iš akių, sukaustytų judesių, neaiškaus mykimo ir murmėjimo. Jie nenorėjo apie tai kalbėti. Nors aš ir apsimečiau, kad visiškai neįdomu ir per daug nerūpi, bet kalbėti apie tai ji aiškiai nenorėjo. Gal net ne jų duktė buvo...

O aš? Ar niekas neįtarė manęs? Tiesa, laikė uždarę, aš jiems papasakojau viską. Jie niekino mane, bet po trijų dienų paleido. Oficialiai aš buvau švarus, bet mano sąžinė – anaiptol. Taip jie ir pasakė – tavo sąžinė nešvari. Prilupo mane, bet aš niekam nesiskundžiau, tylėjau. Juk tai buvo tik nedidelis tarpas, erdvė, aš tikrai būčiau sugrįžęs, tikrai. Vasarą mes ir vėl būtume buvę kartu. Visą vasarą. Būtumėm vėl maudęsi, kartu valgę ledus, aš jai būčiau nupirkęs apelsinų, tikrai būčiau. Tai buvo tik nedidelė, ne, iš tikrųjų didžiulė erdvė, aš ją mylėjau kaip ir anksčiau. Man nebuvo lengva... Ji turėjo laukti. Ji, tokia tyli, negalėjo suprasti laiko. Ji turėjo laukti vasaros. O net žiemos nesulaukė. Vėlų rudenį dingo...

Aš apėjau visą kaimą, iššniukštinėjau visas apylinkes, visas vietas, kur mes buvome, kur ji galėjo būti. Tolimas medžiotojų trobeles, būdeles gyvulių prižiūrėtojams, lūšnas, asocialias šeimas, pasidomėjau daugiavaikių šeimų likimu. Visas atostogas klampojau per sniegą, ėjau per žmones, užrašinėjau vietinį folklorą. Niekas nė neįtarė, tikrai. Pasakojo vietines legendas, padavimus, na, ir gandus visokius, tarp jų ir paskutinius...

Viena senutė, jos trobelė prie miško buvo sudegusi, ir ji gyveno vagonėlyje... Kitose aplink išsimėčiose iš lentų sukaltose būdelėse gyveno gyvuliai: ožkos, arklys... Nežinau, kaip, bet, matyt, išsilaikydavo ir žiemą... Ilgai man pasakojo, kaip ją lankantys socialiniai darbuotojai... Kokie malonūs žmonės. Bet ji nenorinti kraustytis į kitą vietą. O jau visai išdidi pasakoja, kad ją net per televiziją rodė. O pas juos tai čia nieko nevykstą... Ji netikinti, kad ta akla mergina mirė ar žuvo, ji dingo dingo paslaptingai kartojo. Kaip tai dingo, klausinėju. Kaip į vandenį sako, ir kikena, akys prismerkia, blizga,  susiriečia į kamuoliuką ir kikena, kol tai pavirsta į gyvulišką šnypštimą... Ūmai nustėrstu: būdavo momentų, kai panašiai šnypšdavo Rūta... Bet man jau darosi šlykštu, ta senė visa pamėlusi ir nevari, aš jai nejaučiu jokio gailesčio, tik bėgu bėgu... Girdžiu, ji šaukia:
- Matau, kad tau įdomu, jaunikaiti...
Bėgau per pusnis, o tas jaunikaiti ilgai skambėjo man ausyse. Jaučiau nusikaltęs, man atrodo, ta senė viską žinojo, ta šlykšti murmanti šamanė...
Artėjo vakaras, ir aš supratau pasiklydęs. Vis labiau šalo, jaučiausi išalkęs. Bandžiau surasti išėjimą, tačiau tik sukau ratus. Buvo jau visai sutemę, kai vėl atsidūriau prie tos senės vagonėlio. Aplink tokia aklina tamsa, kad aš neturėjau kur dėtis.
- Tai sugrįžai, - sako senė, ir gudriai šypsosi.
Ji įpylė man karštos sriubos, davė duonos. Aš pavalgiau, sušilau.
- Ar galėsiu pas jus pernakvoti?
- Galėsi galėsi, - ir linguoja savo kretančią, smulkiam kūnui per didelę galvą.
Nieko ji daugiau nelindo, nešnekėjo, kamputy kažką murmėjo užsidegusi žvakę, mačiau kaip nueina kažkokio viralo vis pamaišyti, vėl grįžta, murma, burbuliuoja, keistus garsus leidžia. Aš užmigau.

Naktį sapnavau Rūta, ji buvo mano žmona. Vestuvės buvo įvykusios. Ant rankų ji turėjo vaikelį. Išore tai buvo žmogus, o vidumi ne... Niekas man to nesakė, bet aš jaučiau. Mano vaikas vidumi nebuvo žmogus. Jo akys keistai blizgėjo, ir Rūtos akys taip blizgėjo, tokia nežmogiška šviesa, į kurią negali ilgai žiūrėti. Ji nepyko, tik žvilgsniu degino mane. Man atrodo, kad į mane ji žiūrėjo visą laiką. Paskui sako:
- Gausi vaikelį susirasti, jis bus tarp žmonių, jis pusiau žmogus.
- O tu kur tu?
- Ten kur aš, tu negali ateiti... Tai ne žmonių pasaulis.
Pabudau išpiltas šalto prakaito. Senė tebetupėjo kampe ir kažką murmėjo. Dar buvo tamsu, nes žiemą vėlai aušta.
- Sapnavau keistą sapną, - sakau ir tyliu.
O ji:
- Laumės yra gražios, geros ir protingos moterys, tik labai iškankintos. Todėl jos tokios žiaurios, bet ir teisingos, ir negyvai užmyluojančios... O dabar eik, dink iš čia...
Aš kone išvirtau iš vagonėlio. Jau vos vos buvo praaušę.
Mokslus baigiau, bebuvo likęs vienas semestras. Žinojau, kad Rūta vasaros pradžioje turi „gimdyti“. Buvau tuo įsitikinęs. Grįžau. Ieškojau vaikelio. Klausinėjau, ar nebus, kas radę, priglaudę. Bet niekas nieko nežinojo, ir tik purtė galvą, žiūrėdami kaip į pamišėlį. Aš išsikrausčiau į gretimą kaimą, gyvenau vienas, truputį ūkininkavau. Žinojau, kad mano vaiką kažkas augina, bet neprisipažįsta, kokia nors bevaikė šeima.
Praėjo keletas metų, aš gulėjau pievoje ir žiūrėjau į debesis. Galvojau apie Rūtą, laumes, savo vaikiuką. Išgirdau kažką šnekant vaikų kalba. Pasikėlęs išvydau berniuką, kokių trejų ketverių metų. Aš jį mačiau, ir tai buvo mano sūnus. Norėjau jį priglausti, pabučiuoti, paimti už rankos, bet jis nyko, sklaidėsi kaip rūkas. Mano vaikas, mano sūnus. Dar daug metų jo ieškojau, visą gyvenimą, iki mirties. Žinau, jis gyveno žmonių pasaulyje, gal net visai, šalia. Kaimynai turėjo berniuką, amžiaus, kaip manajam. Mylėjau tą berniuką, saldainių duodavau.
Kai išgirstu ar man pasakoja kokią istoriją, dažniausiai tai būna meilės istorija, visada sakau:
- Koks koloritas, kokia aistra!
Nežinau kodėl.