Nebuvai prie tos jūros, kai daužė mane piktos bangos
Ir kai plėšė nedraugiškas vėjas iš glėbio žodžius -
Nematei net dangaus, kuris blaškės lietum apsispjaudęs,
Iššlamėdamas medžiuos : jau jūsų rytais nebebus.

Toj trapioj naktyje išsiskyrė sapnai į du vingius
Bei sutrikęs šuva nesuprato, kam ranką laižyt.
Svetimai ir šaltai aš stovėjau prie lango sustingus
Iš tiesų jau bijodama,kad nesugrįši tąryt.

Juk ir aš nemačiau, kaip tau akmenys kojas sumainė,
Šiurkščios dilgėlės graužė džiaugsmingai aplytus  padus
Nežinojau, kad kviečia tave prarastų namų dainos
Ir trapioj naktyje tu sapnuoji ne mūsų sapnus.