Aš lyg dingęs kažkur
Erdvėmis prašuoliavęs
Vėl kabindamas stalviršius
Puotą drumsčiu
Ir negaila visai
Nei gėlių nei pievelės
Ir nenoriu sukrimst
Samanotų dienų

Pradingstu kaip visi
Ne per tūkstantį metų
Iš esmės tam pačiam
Tik kitokiu vardu
Paveikslėly krutu
Akmenėliu prie tako
Iš versmės rieškute
Skaidrią dainą semiu

Pursluose amžinybė
O joje paprastumas
Užkoduotas - užpintas
Žalio lapo raštu
Man tėvynė rami
Išsipūtus krūtinė
Skamba kanklės
Pritilusios nuo sutemų

Išsiveržęs į kelią
Vinguriuotas upelis
It pelė per aruodą
Viena tiese nespės
Taip smagiai
Per miesčionišką šurmulį keliais
Tiesias vingių kruša
Mušdama paskubėt

Kaip gerai kad žinau
Koks laimingas kad moku
Užmokėti mintim
Ir lengva šypsena
Už sustojusį gluosnį
Ežeringam pavėsį
Ir už šypseną vaiko
Palydėtą laike