Kartās nuorio joudo šonio staugtė
Naktimis, ka i mienuli veizo.
Morza runk. Tik nenustuojė augtė
Kelė žėlė plaukgaure ont peizo.

Bet, akis užmerkės, atmėno ton dėina...
Bova Juonėnės. Pakaštavuojiem lāša
Ė moni - kap komėli - ont šėina
Nutėmpė po baliaus Vėnckaus Bašė.

Kap smėgau - be vārda ė be dvāsės.
Pabodau - matau, ka torio pāna!
Bašė kriuok, dejoun, mon kākla kāsa
Ė rokoujės: „Žaninkiavuos, Prani...“

Kon daryt? Atsiprausiev pri ōpės.
Padiekuojau Dėivou už maluonė:
Bašė - straini pana, aš - tuoks kriopis.
Plaks lėižovēs ė dyvuosės žmuonis...

Nedyvuojies nieks. Už pōsės mētu
Vedom gėmė rūžavs kūdikielis.
Tik šnėbždiejuos, kas anou pamātė:
„Ne lietovis! Jouds kap cėguonielis.“

Jouds - ne jouds, lietovėška išmuoka.
Pauga vaikis. Nuosės - kap kamontā.
Tik sosiedā sakuos nesopronto,
Kap galiejau padarytė tuoki.

Kalbū neklausaus: juk mylio Bašė,
Ėr atsimėno ton rytmeti pri ōpės.
Ana - tuoki straini, aš - tuoks kriopis.
„Žaninkiavuos, Prani“,- dailē prāšė...

Tiktā kartās nuorio šonio staugtė
Naktimis, ka i mienuli veizo.
Bet kuo gali žmuogos besulauktė,
Je tau - kelė plaukgaurē ont peizo?