Tu sakei – aš angelas, sparnus mano kėlei, o ar gali angelas nekęsti, suglaudęs plunksnas kristi žemyn? Ar tokie tie angelai? Dievo pamiršti, besiveržiantys į kiekvieno sielą, siurbiantys gyvenimo prasmę?
Tu sakei... O aš pamiršau ir tyliu dabar, akys aprasojusios, per rūką pamečiau tuos pėdsakus. Sutrikdyta ir sumindyta ropoju į priekį. Kada nors atslinksiu, Tau miegant į ausį pakuždėsiu – mes mirę, atsibudęs galvosi – dar vienas košmaras, o aš džiaugsiuos pavykusiu sandėriu.
Ar ilgai išlaikysi mane rankose? Nejau laisvės ribos tokios mažos, kad tilptų į delną, nors ir kupiną meilės? Aš nežinau, ko trokšta mano širdis. Nesuprantu, ko ji turi norėti, apie ką svajoti. Jei taip neskaudėtų minčių, išreikščiau plačiau. Tik gyvuliškas instinktas vilioja kažkur į tolius, nors protas žino – niekur nepabėgsiu, pasaulis apvalus, bet tai vienintelė išeitis. Nes pavargau, nes pykstu, nes myliu, nes noriu gyventi. Nes gyvenu, noriu suprasti, ką aš galiu, nes noriu pailsėti... Ar nepakanka priežasčių?
Tu sakei – esu angelas. Bet kodėl angelai tokie trapūs? Perlaužei per pusę, ir štai aš vystu trupiniais sniege.
Mano likimas niekada nesupras tokių pokštų ir rizikos. Atidaviau jam visą save ir laukiu iššūkio. Toks mano tikslas.
Tu matei angelą, palikusį mane... Per trumpos rankos sugauti, per maža noro, per karšti jausmai nepasiduoti...
Argi tai angelas? Toks, nuodėmę pamilęs?