Prašvito

Įsikarščiuoti jau spėjau
Kalbėdama su langu.
Jis toks tyliai aptemęs,
Jis taip erzinančiai nebylus.

Rodo lyg liežuvį naktį.
Ir varto mėnulį kaip akį.
Pabėgu į vonią ir tikiuos –
Vandeniu nutekėsiu.

Vonia kaip niekad gili.
Kopėčiom leidžiuos į dugną
Ir vandenį paleidžiu bėgti,
O išbėga naktis savo tušu.

Tai gal jau, sakau,
Dabar nepradėk juodumu
Piešti aušros? Nenoriu.
Nenoriu dar vieno nykaus ryto.

Prašvito.
Urtė

2007-07-15 14:36:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2007-07-15 18:29:45

savotiškas.patiko netikėti rakursai, iš elementarios buities išeinantys įvaizdžiai.