-    Na, kaip patiko mokykloje? – klausia mama ir tėtis.
      -    Buvo nuostabu, - pameluoju.
Jie patiki.
      -    Daug susiradai draugų?
      -  Visa klasė – mano draugai. Jie labai malonūs, - nusišypsau. Mama su tėčiu taip pat šypsosi.
      Einu į savo kambarį. Imu apžiūrinėti vadovėlius, ar sunku bus iš jų mokytis. Labai bijau, kad tikrai nebūčiau atsilikėlis, kad nemokėčiau to, ką jie visi jau seniai žino. Tačiau vadovėliuose viskas man pasirodo aišku ir suprantama.
      Staiga suskamba mano mobiliakas. Volis!
      -    Labas, Toni, tu namie?
      -    Taip, neseniai grįžau, - nutaisau patį abejingiausią, kokį tik galima, balsą. – Beje, skambinau tau, bet tavo telefonas buvo išjungtas.
      -    Aš tuo metu dalyvavau vienoje laidoje.
      -    Ryte?
      -    Taip, bet per televiziją rodys vakare. Aš ką tik iš ten. Dabar esu prie tavo laiptinės. Gal norėtum nuvažiuot su manim į kokią kavinę?
Pasižiūriu pro langą žemyn. Kieme stovi Volio automobilis.
      -    Gerai, - sutinku.
      -    Aš užlipsiu tavęs paimti. Iki.
      Po kiek laiko išgirstu durų skambutį. Tai Volis. Jis apsirengęs keistai. Džinsai baisiai aptempti ir gerokai jam per trumpi, o viena marškinių rankovė tiesiog nuplėšta.
      -    Ko taip žiūri? – klausia jis. – Eime.
      -    Kur kita rankovė?
      Jis nesupranta.
      -    Buvai laidoje šitaip apsirengęs?
      -    O ką?
      -    Nieko. Tik paklausiau.
      Tada pasirodo mano tėtis.
      -    Tu išvažiuoji, Toni? Kada grįši?
      -    Kada reiks, tada ir grįš! – atkerta Volis. Jis su mano tėvais elgiasi ne itin maloniai.
      Mes keliaujam į jo automobilį.



    Šioje kavinėje dar niekad nesu buvęs. Čia mažai žmonių ir labai jauku. Mes užsisakom po Kijevo kotletą su bulvėm.
    -  Kodėl nėjom į pankų barą? – pasiteirauju aš. – Kodėl būtent čia?
    Volis susimąsto.
    -  Reikia viską išbandyti, - jis atrodo labai patenkintas savo atsakymu.
    Jis ištiesia savo ilgą ranką per visą stalą. Ant jos matosi kelios mėlynės ir įdrėskimai.
    -  Susimušiau pakeliui su dviem fašistais, - paaiškina. – Ir laimėjau. Tie subinės man tik rankovę nuplėšė. O kaip tau sekėsi mokykloj?
    -    Tragiškai, - prisipažįstu. – Ar aš būtinai turiu ten eiti?
    -    Viską reikia išbandyti, - sako jis. –Prasmirsi, jei stovėsi vietoje.
    -    Jie iš manęs išsityčiojo. Visi iki vieno.
    Aš nebeišlaikau. Apsikabinu Volio ranką ir imu bliauti. Jis glosto man plaukus. Papasakoju jam viską.
    -  Jei tu mane myli, jei aš tau iš tikrųjų ką nors reiškiu, leisk man neiti į mokyklą! Prašau! Labai prašau! Maldauju!
    -    Tai nuo manęs nepriklauso, - teisinasi jis.
Melagis. Viskas priklauso tik nuo jo. Visas mano gyvenimas priklauso tik nuo jo.
    -    Prašau…
    -  O tu žadi pasiduoti? Nebegrįžti tik dėl to, kad jie iš tavęs pasijuokė? Jie laikys tave bailiu ir nevykėliu. Tu privalai parodyti jiems, kur jų vieta. Neleisk niekam iš tavęs tyčiotis.
    -    Vienas netgi grasino mane primušti.
    Volis pasako kai ką neįtikėtino:
    -    Muškis su juo. Pirmas nepradėk, bet visuomet duok atgal.
    -    Ką tu šneki! Jis dvigubai už mane aukštesnis.
    -  Vo būtent. Jo reputacija bus visiškai sugadinta, kai kiti pamatys, jog jis mušasi su perpus už save mažesniu vaikinu. Tai juk baisiai negarbinga, kiekvienas vyras tai žino.
    Volio mintis man pasirodo visai gera, tik nežinau, ar išdrįsiu jo patarimu pasinaudoti. Jis man dar aiškina, kad visada reikia atsikirsti, kai ant manęs varo. Aš atidžiai klausau.
    Tiesą sakant, labiau norėjau, kad jis pasakytų: “Jie tyčiojosi iš tavęs?! Negali būti! Rytoj nueisiu ir jiems parodysiu! ” Prisimenu save, kai man buvo dešimt ar vienuolika. Tada pagaliau suvokiau, jog niekada nebūsiu toks, kaip kiti. Sėdėjau Voliui ant kelių ir blioviau, o jis mane ramino: “Viskas bus OK, aš niekam neleisiu  tavęs nuskriausti”, ar panašiai. Ar jis tai pamiršo?
      -    Kai kurių žmonių prasta atmintis, - pastebiu.
      -    Ką?
      -    Nieko.
      -  Neširsk, Toni, - sako jis. – Pamatysi, viskas bus OK. Jie pripras prie tavęs. Kiekvienam naujokui taip būna.
      -    O koks tu buvai aštuntoj klasėj?
      Volis išsišiepia.
      -    Tada mane paliko antriems metams, ir aš pakliuvau į vieną klasę su Maiku ir Stefanu. Ta proga nusidažiau plaukus raudonai, į ausį įsisegiau žiogelį, apsivilkau per didelius languotus marškinius, o kelnėse prasikirpau keletą skylių. Pats sau atrodžiau labai kietas. Kai įžengiau į klasę, visi buvo apstulbę. Auklėtoja vos nenualpo, mane išvydus. Maikas didžiuodamasis visiems apskelbė, kad aš jo draugas, o Stefanas apsimetė, jog manęs nepažįsta. Klasės berniūkščiai pravardžiavo mane išsigimėliu, kol po keleto dienų futbolo aikštėje parodžiau jiems, ką sugebu. Tada jie pradėjo mane gerbti.
      -  Yra skirtumas, - sakau aš nusivylęs. – Aš nemoku žaist futbolo.
      -    Taip, bet…- pabaigti Volis nespėja. Suskamba jo mobiliakas.
Tai Giunteris, geriausios pasaulio grupės vadybininkas. Volis skubiai turi lėkt.
      -    Viskas bus OK, - pažada jis, kai mes važiuojam link mano namų. – Aš galiu garantuoti.
      Sustojam prie mano laiptinės
      -  See you at the bitter end, - atsisveikinu ir užlipu aukštyn į savo butą.