*
Kiekvieną dieną, mano Žeme,
Savo eilėraščiu aš išbučiuoju Tavo kojas--
Nors demono sparnai, klasta aptemę,
Vien kraugeriškoms plunksnomis šakojas

Apsėmę dangų. Pragaras sustaugia
Iš šnervių jo ir pūvančiojo sosto--
Bet tolių toliuos saulių sėklos augę
Pavirsta milžinais Tiesos ir puikų žiedą glosto

Ant Išminties Karūnos. Karaliūno
Pakyla kardas už Teisybės sėją--
Ir demonas sustingęs liūne tūno--
Tik meldų vėjas karkluos gintarėja--

Kiekvieną dieną, mano Žeme,
Savo eilėraščiu aš išbučiuoju Tavo kojas...


**
Aš ateinu pilna maištaujančiojo vėjo,
Pilna aistros, žaibų alsavimo ir jūrų--
Tai mano angelas ilgai stovėjo
Prie mėnesiena užrakintų durų,

Ilgai mėnulis bandė išsinerti
Iš po griuvėsių šaltojo metalo--
O jūra, jūra prašė atsigerti,
Bet visos upės gaublyje užšalo--

Metalas surūdijęs staugė tanko--
Ir demono sparnai krauju alsavo--
Tyla išblyškus suposi ant lanko
Mėnulio aido ir Teisybės javo--

Aš dainavau pilna maištaujančiojo vėjo,
Pilna aistros, žaibų alsavimo ir jūrų...


***
Aš per didelę naktį einu--
Juodos upės kraujagyslėms plūsta,
Sidabruoja šešėliai kalnų
Virš svajonės...renčiu savo būstą

Tarp dainos ir dangaus spindulių
Virš dygliažolių snaudžiančio vėjo--
Prie žalių vandenų nebylių
Pilku demonu skausmas stovėjo--

Žiburiai kai užgeso visi,
Miesto bokštai įsmigo į naktį--
Jo sparnai kaip audros debesy
Suvirpėjo, mane ėmė sekti--

O nakties akmenuotuos ūkuos
Sapno marios lyg varpas įskilo--
Sidabražolių aidą vejuos
Iš to rudeniu ošiančio šilo--

Aš per didelę naktį einu--
Juodos upės kraujagyslėms plūsta...