Plauki liūdesy ir pati jau nebetiki –
Laikui bėgant praeis – nesustos.
Tai, ką žinojai, jautei ir tikėjai –
Kaip upės žmonių tavo krantuos.

Tu praeisi pati per gyvenimą,
Sutikusi tuos, kurių nenorėjai,
Praradus brangiausius, mylėtus,
Negrąžinusi atidavusiems visko...

Linkiu neišnykti bent sau,
Išsaugoki viltį sutikti likimą.
Pamirški, kas žeidė ir guodė,
Brendusį norą gyventi prasmingai...

Todėl niekada nesakyk niekada,
Pamąstyk, kai norisi šaukti
Žinau, kuo visa tai baigsis,
Ir palauk palinkėjimo sau,

Kuris bris paskui tave į upę
Tiek kartų, kiek turėsi jėgų,
Ir kaskart sutiksi jį – vis kitą,
Džiaugsies suklydusi vėl ir vėl...

Tik neplauk paskui jį pasroviui...