Ar aš poetas, jei rašau eiles? -
Juk jų nebegali nustot rašyti -
Tie žodžiai liejas tarsi iš gelmės,
Bandydami pasaulį nutapyti.

Nesu karys ir netikiu jėga,
Kur uždusins gležnutį meilės kūną,
Pragystančius paukščius, švelnias dainas -
Tą patį nuostabiausią, kas mums būna.

Aš nebijau mirties -nes ji tik praraja,
Akla ramybė po ilgos kelionės -
Ak, gal nekvies taip greitai ji mane,
Nes aš kuriu gyvų minčių dėliones.

Vis naktimis nemiegu, tik meldžiuos,
Pagoniškai - Šviesiajai Mūsų Saulei.
Todėl toks paslaptingai neramus
Į paslaptis pasaulio įsigaunu.

O vėjas užpučia visas dienos žvakes,
Palikdamas tiktai dangaus žvaigždutes-
Vėl liūdesio atsisklendžiu eiles
Ir jas įleidžiu sapnuose pabūti.

Toks aš esu -gal keistas, gal ir ne -
Žavus vienišius erdvese paniręs.
Aš nežinau, kur kelias šis nuves,
Kai vis dar gyvas, iš mirčių sugrįžęs