O Tu dabar ilgai lauki manęs
Toks vienišas ir ilgesio sutremptas,
Kai grįžtu aš dar jausdama kitas rankas
Ir vis dar degdama velnioniška liepsna,
Deja, ne Tau, deja, kitam,
Aš grįžtu, bet tik  
Kaip pas Tėvą, kaip pas Brolį, niekad neturėtą.
Ir net jei kalbu taip švelniai, tyliai,
Manieji žodžiai kanda.
Kokie pikti iliuzijų šunys!
Ar aš kalta dėl to,
Kad nebuvau aš niekad Tavo Penelopė,
Kad savo meilės juostos neaudžiau Tau
Ir dešimt metų nepasiryžau laukti?
Pabūk geras man ir dabar.
Priimk senojoje šviesoje mano blyškų atėjimą į atsisveikinimą...