Aš ne poetas – tik rašau eiles,
nebegaliu –
tiek žodžių guli ant širdies.

ne karys ir netikiu jėga.
užmušti meilę? netikiu!
giedančius paukščius,
skambias dainas,
pasaulį šį...

nebijau mirties,
ramybės jos.
Bet ji manęs nekvies,
tiek minčių nepasakyta.

naktimis nemiegu –
meldžiuosi Saulei.
slaptingai neramu –
nesuprantamas pasaulis.

vėjas užpučia žvakes,
tyloje paskęsta žvaigždės,
nekviesti sapnai ateina –
užsisklendęs liūdesy eiles rašau.


esu – keistas, gal pamišęs.
vienumoj bandau atrast erdves.
Toks aš: dar gyvas –
kažkada numiręs.

Nežinia, kur kelias šis nuves.