I.
Ar teko kada nors pusę dienos jaustis keistokai? Būnant tarp žmonių. Kai galiausiai, kažką lyg ir įtardamas, pasižiūri į save veidrodyje ir, tikrai nedegdamas džiugesiu, aptinki, kad ant nosies galiuko tau prilipęs „turinys“. Tas pats, kuris turėtų būti nosies viduje, bet ne išorėje. Arba (šiuo atveju tai ir būtų geriausia) nosinėje...
Taigi, būtent taip kiek ūkanotą dieną jautėsi Erikas.
„Puskvaiši, pasižiūrėk į veidrodį!“ –  garsiai sušukti galėtumėt jūs. Tačiau, verta pastebėti, mano mielieji draugai, jaunikaitis į veidrodį žiūrėjo. Net tris kartus, tiesą sakant. Ir.. nieko, išskyrus tik kiek užtinusias savo akis, verto dėmesio, jame nepamatė.
Galbūt todėl, o galbūt ir ne, Erikas jau kelias valandas slampinėjo gatvėmis. Žemai panarinęs galvą, trumpai sušnairuodamas tai į vieną praeivį, tai į kitą.
Daugiau kaip trims sekundėms jo dėmesio nesugebėdavo patraukti beveik niekas. Na, išskyrus du tipus. Du moterų tipus.
„Vaisingųjų“, kaip kad sakydavo pats Erikas. Į tokias jaunuolis įsmeigtas akis užlaikydavo maždaug septynias sekundes.
Ir „Naudingųjų“. Pastarosioms šiandien nebuvo gaila paaukoti ir pusę minutės. Paprastai būtent tiek laiko prireikdavo tinkamai ištirti antrojo tipo moteris.
Taip slankiojo Erikas... Valkiojosi ir laikas. Erikas žingsnį kartkartėmis paspartindavo. Tada suskubdavo ir laikrodžio rodyklė. Gerą pusdienį jiedu (laikas ir Erikas) ieškojo ypatingo daikto – moters KR. „Kokios Reikia“.
Taip susikirto mūsų mielo valkatos ir aukštos damos juodais odiniais drabužiais keliai. Hmm.. tikriausiai niekam iš skaitančiųjų neprireiktų visų trijų bandymų spėti, kad galiausiai įmintų mįslę „ar jaunuolis ją vis dėlto pasekė?“
Iš pradžių Erikas užuodė moters kvepalus. Tada pastebėjo, kad jai apie keturiasdešimt. „Sena, bet tokia gerutė, kad šlaunis kandžiočiau kaip pamišęs“ – pagalvojo vyriškos lyties žmogus.
Moteris kulniavo gan sparčiu žingsniu. O tai Erikui jau nelabai patiko. Tačiau šįkart neprireikė ir dvidešimties sekundžių, kad jis tvirtai apsispręstų – seksiu ją, nes tai ir yra „Kokia Reikia“.
Aukštakulniai moters bateliai kaukšėjo miesto šaligatviais tarsi greitaeigis laikrodis. Tuo tarpu dvi skvarbios akys stebėjo tvirtas blauzdas, ilgus juodus plaukus, surištus į kuodelį ir išpuoselėtas plaštakas, kurių vidurinysis pirštas buvo gerokai ilgesnis už bevardį. Tačiau kartu jos matė ir apyrankę, tviskančią dėmesio vertu akmenuku, storos odos rankinę, kokią Erikas prieš dvi savaites matė vienoje senamiesčio parduotuvių ir naujo modelio telefoną, kai moteris vos kelioms sekundėms išsitraukė jį iš švarko kišenės.
- Tendencijos nedžiuginti negali, - tyliai burbtelėjo sau panosėje jaunuolis, moters keliui ėmus vesti maršrutu, kuriame žmonių praeidavo vis mažiau ir mažiau.
Erikas savo išrinktąją sekė jau beveik keturias minutes. Tačiau per visą tą laiką moteris juodais drabužiais, regis, taip ir nepastebėjo, kad kažkas įtartinai eina jai už nugaros. Galbūt taip atsitiko todėl, kad vaikinas laikėsi reikiamo atstumo ir buvo apsiavęs savo „tyliaeigius“, bet galbūt ir ne...
Po dar vieno posūkio kiek apgriuvusių namų gatvelėje, Erikas staiga ėmė ryžtingai mažinti atstumą iki savo aukos. Moteris atsigręžė. Jaunuolis netrukus atsidūrė vos už poros metrų nuo jos. Dar vienas posūkis. Nejaukus moters krūptelėjimas. Ir Erikas ryžtingai šoko prie jos.
Abi rankos puikiai žinojo savo užduotis. Todėl po sekundės juodaplaukė jau gulėjo prispausta prie sienos. Jos burna buvo tvirtai užspausta visą dieną neprausta plaštaka. Netrukus Erikas tvirtu judesiu išplėšė rankinę.
- Tylėk, moterie. Žmonės toli. Aš greitas, piktas ir dar narkomanas. Todėl tu tik tylėk.
Ir moteris tylėjo. Tylėjo, kai nuo jos rankos buvo numauta apyrankė ir du žiedai. Tylėjo, kai vyro ranka nusegė nuo kaklo vėrinį. Tylėjo ir tada, kai prakaito išpiltas veidas paniro į išdraikytus jos plaukus.
- Atleisk. Šiaip tu man patinki, - suskubo ištarti Erikas.
Tada dar spėjo pusiau pabučiuoti, pusiau įkąsti juodaplaukei į lūpas, tvirtai suimti abi krūtis ir galiausiai nubėgo kiek kojos neša.

II.
Po poros valandų kitame Miesto gale sustojo raudonos spalvos automobilis. Ryškus kaip velnias. Brangus tartum daili moteris. Jame sėdėjo du vyrai. Kai prie jų, prabėgus kelioms minutėms, prisiartino Erikas, aukštesnysis vikriai išlipo iš mašinos ir, įkišęs ranką į striukės kišenę, po sekundės ją jau buvo pakaustęs mtealu.
- Turi?
- Taip. Kaip sakiau, šiandien uždirbau, - mėgindamas kiek nuslėpti balso virpesį, atsakė jaunuolis.
Metalo žmogus tuoj pat ištiesė delną. Erikas padėjo ant jo keturis banknotus po šimtą eurų. Kai pinigai atsidūrė kito metalo žmogaus delne, pirmasis sugrįžo.
- Tu, durniau, taisykles žinai, - ramiai pradėjo berti žodžius savo tvirtomis lūpomis aukštasis vyras, - pavėluoji, gauni į snukį, toliau gyveni. Nesumoki, gauni į snukį ir kitur, toliau nebegyveni. Tu pavėlavai. Todėl dabar gauni į snukį.
Erikas, regis, viską žinojo kuo puikiausiai... Todėl liko stovėti vietoje. Tik galvą truputį palenkė žemyn. Stiprus vyro smūgis metalu kaustytu kumščiu akimirksniu bloškė ant žemės.
Raudonos spalvos automobilis po dešimties sekundžių nuriedėjo savo keliais. Tuo tarpu jaunas žmogus liko gulėti kraujo baloje.

III.
Vakaras buvo žvaigždėtas.
- Varom? – klausiamai galva link šviečiančių iškabų linktelėjo už vairo sėdintis vyras.
- Prieštaraujančių tikrai nebus, Seni, - nusišypsojo plačiapetis šalimais, - po tų surinkinėjimų turim teisę atsipalaiduoti ir mes. Argi ne taip?
- Turim. Turim... Gerai, tada taip. Važiuojam į Leo arklidę ir pašokdinsim ten kokią kumelaitę.
Kaip tarė, taip padarė. Neprabėgo nė pusvalandis, kai du atletiški vyrai jau dairėsi prie naktinio klubo šokių aikštelės. Muzika spengė ausyse, aplink knibždėte knibždėjo moterų ir vyrų. Todėl teliko tik nužvelgti bandą akylu piemens žvilgsniu.
Mėlynakis, visų daugelį metų vadinamas tiesiog Seniu, šį darbą išmanė neprastai. Tad netrukus abu metalo žmonės jau turėjo po užduotį. Figūringų didžiaakių pavidale.
Maždaug dešimt minučių šokio. Tada penkios minutės prie baro. Galiausiai vyrukai susitiko tualete.
- Kokios naujienos? - kreipėsi į draugą Senis.
- Šiaip sau. Kažkokiam kaime lyg ir turi draugą. Šiek tiek išgeria. Bet mažai smalsi.
- Aišku, tada imam mano.
Į šokių aikštelę vyrai grįžo kartu. Tačiau judri raudonplaukė, kurią netrukus jie susirado, tokių permainų neišsigando. Galbūt todėl, o galbūt ir ne, antroji pokalbio dalis ilgai neužtruko...
Kai mašina sustojo, į antrą namo aukštą visi trys užlipo smagiai kvatodamiesi. Visgi užsidarius sunkioms buto durims, mergina pasijautė kiek nejaukiai. Tačiau (Senis tai žinojo puikiai) tik iki akimirkos, kai priešais save pastatė išgertą šampano taurę. Po jos Lidija tapo ramia. Ir aistringa.
To Seniui ir tereikėjo. To tereikėjo ir Bo.
Oralinis, analinis, vaginalinis. Pamainom, kartu, su paįvairinimais. Vyrai gavo tai, ko prieš kelias valandas nusprendė paieškoti. Lidija gavo patirties.
Nors Senis, merginai paryčiais išeinant, vis dėlto nepagailėjo ir tų ketverių banknotų po šimtą eurų.

IV.
Rytas už vakarą protingesnis. Dažnai sakydavo Lidijos mama. Tačiau dvidešimties metų, teisę studijuojanti mergina niekad nemėgo patarlių. Nelabai mėgo prisiminti ir mamą. Gal ir neveltui. Juk, kaip ten bebūtų, Lidija kartais išties šūdinai jausdavosi ir rytais.
Paskaita apie Europos Sąjungos teisės istoriją tikriausiai merginą būtų sudominusi pernai. Ar, Dievas duos, sudomins po metų. Tačiau tądien raudonplaukei atrodė, kad turi ir svarbesnių temų savo skaudančiai galvai.
Po paskaitos teko atsisakyti Tomo pasiūlymo susitikti vakare. Kadaise Lidija atsisakydavo su juo pasimatyti iš smalsumo. Vėliau – iš noro pritapti. Dar vėliau – iš gėdos. Kol galiausiai atsisakydavo ir tiek...
Dienai įpusėjus, atkeliavo ne tik laisvo laiko planavimo rūpesčiai, bet ir gera nuotaika drauge su jais. Dailutė mergina dar vakar planavo su draugėmis „gerai pasivaikščioti“ po centrinės Miesto gatvės parduotuves. Tačiau šiandien kažkodėl persigalvojo. Kelias minutes pasukusi galvą ir pakandžiojusi jaudinančiai išlinkusias lūpas, Lidija staiga paėmė į ranką telefoną.
- Saulyt, klausyk, visgi parūpink man tą baltą suknelę. Gerai? Tik, kaip kalbėjom, kad būtų lygiai iki kelių. Sutarėm? Tai šaunu... Lieku skolinga, mergyt. Gerai, tada už pusvalandžio užbėgsiu trumpam.
Kaip tarė, taip padarė. Regina buvo patikima draugė. Todėl tie keturi šimtai eurų, kuriuos jai sumokėjo Lidija, pastarąjai jau kitą savaitę virto kerinčia balta suknele...

V.
- Tai šiandien gal jau nebebijai, a? – su šypsena veide palietė senelės petį guvi garbanė.
- Ką jau su tavim, tokia nenuorama, darysi, - numojo ranka senolė, - bet, Reginut, tau juk ne kartą sakiau. Aš ir pati galiu susimokėti.
- Žinau, močiut. Patikėk manim. Bet kam to reikia? Kad rudenį vėl šildymą sumažintum ir kruopom temistum? Juk žinai. Nebe tie laikai. Aš padedu tau. Mano anūkai padės man. Tai juk logiška. Argi ne taip?
- Oi, ta tavo logika, - nusijuokė senutė ir virpančia ranka nubraukė nuo skruosto ašarą.
Važiuojant, abi moterys šnekučiavosi toliau. Regina mylėjo savo mamos mamą. Bet dar svarbiau buvo tai, kad labai ją gerbė. Kai automobilis sustojo, studentei reikėjo vikriai išlipti iš automobilio ir išskleisti skėtį – staiga pradėjo lyti tikrų tikriausiu vasaros lietumi.
Laimei, viduje buvo šilta ir jauku. Paslaugi dantų gydytoja senelę keliais sakiniais nuramino, tada pasodino ir įjungė radiją. Kabinetą užliejo stebuklingi Mocarto muzikos garsai.
Na, taip, Regina sumokėjo gydytojai keturis šimtus eurų...  O tada išvažiavo „tvarkyti kitų reikalų“.

VI.
Virginijai dantų gydytojos specialybė kadaise patiko. Bet pastaraisiais metais vis greičiau ir greičiau virto tiesiog pragyvenimo šaltiniu. Skaudanti nugara, seniai atsibodusios pacientų burnos kiekvienais metais apie atostogas Turkijoje versdavo pagalvoti vis anksčiau.
Tądien ji taip pat pagalvojo apie atostogas. Nors, tiesą sakant, gerokai dažniau mintis paliesdavo kurkas liūdnesnė tema...
- Sveikutė, - vakare kavinėje pasisveikino su sena drauge, - tai dabar klok visą tiesą. Kas ten vakar įvyko?
- Taigi aš tau telefonu ryte jau pasakojau, - kiek nervingai atsakė maždaug keturiasdešimties metų juodaplaukė.
- Nu taip, taip. Hmm... Kai pagalvoji, kokioj nesaugioj šalyj mes gyvenam vis dėlto, ar ne?
- Ai, nepradėk. Visur to pilna.
- Aišku, kad užtenka. Bet pas mus vistiek dažniau atsitinka, - neatlyžo Virginija, iš rankinės traukdama piniginę, - kiek aš tau skolinga buvau? Du šimtus, berods, ar ne?
- Aha. O kaip dėl rytdienos? Eisim pas Ritą į svečius? Sakė, susirinksim beveik visos. Kaip senais laikais.
- Ne. Gaila, bet negalėsiu. Rytoj, lyg tyčia, mano sūnėnas gimtadienį švęs, - atsakė Virginija ir įsidėjo piniginę šalia melsvo voko su įspūdingai išraitytu užrašu „mano Erikui“. Į jį dar važiuodama spėjo įdėti du banknotus po šimtą eurų.