Nes negaliu neberašyti –
Aš ne karys ir netikiu jėga.
Nes netikiu, kad galima užmušti meilę,
Pragystančius paukščius ir skambančias dainas.
Aš nebijau mirties,
Nes joj tikiuos atrast ramybę.
O naktimis aš nemiegu
Ir tamsoje meldžiuosi Saulei.
Kol nekviesti sapnai ateina.
Toks aš esu –
Paniręs vienumon bandau atrast erdves.
Toks aš esu. Dar gyvas – kažkada numiręs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2007-07-09 10:58:18
"Aš nebijau mirties,
Nes joj tikiuos atrast ramybę."- kaip jau anksčiau minėjau, šios eilutės minties etikos (stilistikos) klaida.
Kodėl?
Atsakiau savo straipsnelyje "Kas yra poezija".
-----------------------
O labai patiko būtent šios eilutės:
Toks aš esu –
Paniręs vienumon bandau atrast erdves."
Vartotojas (-a): Pranis
Sukurta: 2007-07-08 23:38:27
Labiau esu už kolektyvinę kūrybą technikos ir tiksliųjų mokslų srityse. Keistai kažkaip tai atrodo poezijoj - lyg bandymas kažką „kryžminti“ ar idėjas „sukergti“. Kita vertus, jei idėjos tik tokios - kodėl gi nepabandžius, jei nebėr kas veikti? Vaisius - kelių galvų hibridas - materializuosis į eilių, už kurio kokybę tarsi niekas nebeatsako, kaip Seime už įstatymų pataisas. Patys nejaučiam, kaip politikų įtakon patenkam...
Anonimas
Sukurta: 2007-07-08 20:30:25
kažkaip tik šita eilutė labiausiai patraukė: "Dar gyvas – kažkada numiręs."
Anonimas
Sukurta: 2007-07-08 15:06:41
forma tvarkyčiau - vienos eilutės trumpos,kitos ilgos.
reikėtų tai pakoreguoti.