Spjaudžiau vyšnių kauliukus pro langą. Į gatvę. Visiškai negalvojau apie tai, kokio jie dydžio ir ant kieno galvų krenta. Prisiminiau, kaip dieną vedžiodama šunį negalėjau atsiginti žmonių. Jie kaip senųjų metų skolos persekiojo mane. O aš vis sukau. Tai į dešinę, tai į kairę, tai į viršų, tai žemyn. Spartinau žingsnį su kiekvienu pastebėtu žmogumi. Vistiek jie lyg musės lįsdavo man į akis. Nors tu ką.
Pažvelgiau žemyn. Net vyšnia iš burnos iškrito, kai pamačiau į mane žiūrintį praeivį. Juokauju. Vyšnios kauliukas sau ramiausiai nudardėjo žemyn, o praeiviai net nesistengė bent akies kampučiu žvilgtelėti iš kur krenta tie mažieji.
Monogamiška mano vienatvė vis taisėsi savo susuktus lizdus mano erdvėje. Man nereikėjo jos matyti, jaučiau ją esant šalia savęs, netgi savyje. Ji figūravo mano gyvenime, taip kaip sektų nariai klauso jų pranašo balso. Negalėjau net prisileisti minties, kad kadanors ji paliks mane ir savo juodo marmuro plunksnomis skros kitos būtybės erdvę. Grįžau prie molberto. Teptuku ore pasipraktikavau prieš piešdama orchidėją. Anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad leisiu sau piešti šį gamtos afrodiziaką. Per daug tobulas jo erdvės išlinkimas vertė mane baimingai kontaktuoti su kuo. Apeidavau jį kaip nereikalingą kliūtį, o dabar pati audžiau teptukų drobėje linijas. Grakščias linijas. Orchidėjos linijas.

Atsitraukiau nuo paveikslo. Gėlės žiedas suglumino mane. Per didelius žiedlapius...Per didelius žiedlapius...Kartojau sau. Rankos pačios nejučia susirado cigaretę. Ne man jos reikėjo. Ne man, kartojau sau. Paveikslas jos prašyte prašėsi... Lengvo, kartaus dūmo. Vos jis nutraukė savo intymią akimirką su orchidėjos linijomis, supratau ėjusi teisingu keliu. Per dideli žiedlapiai suteiks gracijos aplinkai. Vienatvė susipynusi su aplinka, kaip mylimųjų kūnai prieš ilgą išsiskyrimą. Atvirkščiai. Vienatvė, tai aplinka. Gracingai kelianti savo plunksnas. Ir lydinti mane taip ilgai... Kartais per daug prisirišu. Ypač prie sau priklausančios nepriklausomybės ir vienatvės. Man nesuvokiama, kaip galiu būti pririšta prie kažko kito, o ne savęs. Aš kaip paukštis. Jam būtina laisvė, kitaip jis neišgyvens... Seniai apie šitai galvoju ir vis ieškau atitikmenų. Visi nori mylėti ir būti mylimi, o mano meilė slepiasi mano laisvės vienatvėje. Kodėl aš tokia ? Šimtai kitų žmonių neišgyventų vieni net pusę dienos, o ką kalbėti apie mano matus.

Naktį beveik nemiegojau, Akys tieisog lipte lipo prie tamsaus dangaus fono. Lauke lijo. Maži lašeliai krito po žvaigždžių kojomis, lenkėsi joms. Atgailavo. Savo neišbaigtą gailėstį dėl dar vienos neišaušusios dienos. Jie nežinojo savo vertės, menkino ją. Pusvelčiui dalino svao garus ir smaližių pirštais liečiamus lašus. Lietus neturėjo ateities. Bent jau savo garavime. O jei ir turėjo, jam ji nerūpėjo. Laisvas paukštis, pasakytų mano teta. Paukštis, kurio sparnai niekada nesiilsi. Paukštis, kurio akys neužsimerkia net prieš vėją. Paukštis, kurio nagai sudarkyti ir praradę savo funkcijas... Nenorėjau tapti Lietumi, vien todėl, kad neįkūnyčiau Laisvės Paukščio Dvasios. Man ji buvo nepasiekiama. Orumas man buvo aukščiau visko.

Užmigau ir jaučiau, kaip miegas savo stebuklingais pirštais užspaudžia man akis. Karčiai. Be menkiausios paisgailėjimo, išstumdamas Ponią Nemigą. Karalienę Nemigą. Žmoną, kuri jam buvo neištikima. Greičiau meilužę, kuriai trumpam reikėjo poilsio.
Aš grįžau pas neištikimą savo meilužį. Įkėliau kojas į jo teritoriją i paklusau jo taisyklėms, kurios kvepėjo pačia pigiausia kvepalų rųšimi. Niekada nesaugodavau sapnų. Jie buvo paveikslai, į kuriuos žiūriu pasigerėdama tik vienąsyk.
Žaibavo. Būčiau norėjusi, jog dangus maišytųsi su žeme. Tada mano numylėtieji lėktuvai paklystų. Kaip kad paklystu aš.
Uodžiau orą. Peržydėjusios vanilės kvapas kuteno mano nosį. „Į tokius dalykus per daug dėmesio nekreipiu“. Už savęs girdėjau švelniai prikimusį balsą. Nesupratau, kodėl jis ragina mane lysti po skėčiu. Juk lietaus lašai taip maloniai atgaivina ! nepasijudinau iš vietos. Norėjau, kad tie švelnūs balsai dingtų. Man buvo nejauku su jais. Aš nemėgau žmonių.
Žmonės, kvepiantys peržydėjusia vanile man buvo Fata Morgana vidury sapno. Suvokdama, kad sapnuoju uodžiau tą pernelyg vanilės prisisunkusį orą. Lyg bandydama suprasti, kam ir kodėl jis nuodija vis labiau ir labiau.
Prieš mane tupėję balandžiai slėpėsi po jūra. Su kiekvienu griaustinio trenksmu jie palysdavo po jūros banga kaip po antklode. Jie slėpėsi.
Jei būčiau balandis nebūčiau lindusi vandenin. Leisčiau savo plunksnoms šlapti tiesiai po atviru dangumi. Taip, kaip šlampa nuodėmės.
Žaibas vingiavo viršum manęs. Kontūrai, primenantys skyles geltonajame sūryje. Skyles be pabaigos. Vijurkai, sukantys mūsų jausmus. O aš nebijojau ! Ir norėjau tai išdrožti visiems. Tik nežinojau kam. Aplink buvo tiek daug, o iš tikrųjų nieko.

Drožk iš čia.

Stovėjau ant pirštų galiukų ir tyrinėjau save veidrodyje. Ilga nosis. Jos pagalba šaukdavau saulę, kai mano paveikslams trūkdavo šviesos. Jei ne jie, amžinai tūnočiau tamsoje. Tik tamsa atnešdavo man tai, ko saulė niekada neduodavo.
Lietų.

Išlindus saule pastebėjau, jog mano blakstienos ir plaukai pamažėle darėsi žali.