Pakilusios saulės spinduliai miške neprasiskverbė, todėl atrodė, kad dar ankstus rytas. Žakas sėdėjo tarp aukštų, dangų siekiančių pušų ir valgė mėlynes. Uogos jam visada patikdavo. Šiuo metų laiku jų buvo ypatingai daug, todėl Žakas beveik nejausdavo alkio. Valgė lėtai, pasigardžiuodamas, lyg tai būtų paskutinis kartas, kai valgo mėlynąsias uogas.
Besėdėdamas vyriškis išgirdo atvažiuojančią mašiną. Apsidairė. Variklio garsas sklido iš ten, iš kur jis atėjo. Metęs iš rankos mėlynes, berniukas pašoko ir puolė slėptis prie artimiausių krūmų. Kartais žmonės važinėdavo po miškus, ieškodami valkatų, o juos surinkę išveždavo kažkur į miestą. Žakas to nenorėjo. Kartą jo vos nepagavo, bet, būdamas vikrus ir greitas, jis lengvai pabėgo. Už medžių pasirodė juoda mašina juodais stiklais. Automobilis sustojo. Iš jo išlipo keturi vyrai. Visi vilkėjo juodus kostiumus, buvo užsidėję skrybėles ir mūvėjo juodas pirštines. Išskyrus vieną, kurį trys vyrai apsupo. Vairuotojas priėjo prie apsupto vyriškio ir ramiai, bet garsiai tarė:
– Kur vokas?
Tyla. Tada vairuotojas pradėjo talžyti tą žmogų. Mušė tol, kol žmogaus veidas pasidarė kruvinas. Tada jis vėl paklausė griežtai ir bauginančiai:
– Kur vokas?
Vyras pažiūrėjo į jį sumušusį vyriškį ir nusispjovė. Šis išsitraukė iš už ančio pistoletą ir nusitaikė aukai į galvą. Tada nusišypsojo. Nuaidėjo šūvis. Medžių viršūnėse buvę paukščiai išsigandę nuskrido. Vyras susmuko ant žalios žolės, bet buvo gyvas. Vairuotojas šovė vyrui į pilvą.
– Net neketinu tavęs žudyti iš karto, bet tu mirsi, ir pats tai žinai. Dabar gal pasakysi, kur vokas? –tačiau pašautasis gulėjo ir tylėjo. Kraujas beveik juodas, reiškia, kulka pataikė į kepenis. – Po dešimties, dvidešimties, o gal ir greičiau tu mirsi, jei pasakysi, kur vokas, mirsi greitai ir neskausmingai. Nagi?
Vyras gulėjo paslikas ant žemės ir tylėjo. Tada jį pašovęs aukštas vidutinio kūno sudėjimo vyras linktelėjo galva, ir jo pavaldiniai sulipo į mašiną. Nusispjovęs ant gulinčiojo ir įsidėjęs pistoletą į dėklą, jis įsėdo į mašiną ir greitai nuvažiavo.
Žakas sėdėjo pasislėpęs ir viską matė. Jo oda pašiurpo. Negalėdamas nuleisti akių nuo kraujo klane gulinčio vyro, jis nepajuto, kaip jo skruostu nubėgo ašara. Atsistojęs jis atsargiai pribėgo pažiūrėti, ar vyras dar gyvas.
Vyriškio veidas buvo kruvinas. Rankomis jis dengė savo pilve esančią žaizdą. Žakui pasidarė bloga.
– Pone, pone! – Žakas bandė prikelti vyrą.
Šis neaiškiai sujudėjo ir atmerkė vieną akį. Kita jo akis, kaip ir visas veidas, buvo ištinusi nuo mušino ir kraujavo.
– Švarko vidinėje kišenėje. Nunešk, – vyras kalbėjo lėtai ir sunkiai. – Ponui Kacušigė. Mieste.Japonų restoranas. Bėk, – vyro balsas nutilo, ir jo galva linktelėjo į šoną. Akys liko atmerktos.
Berniukas, sėdėjęs prie vyro, negalėjo pajudėti. Jo galvoje sukosi įvairios mintys, vaizdai, kuriuos jis ką tik matė, tačiau mintis jis sunkiai suprato, o vaizdų nė nematė. Jis ištraukė suglamžytą voką iš švarko vidaus ir suspaudė jį savo rankoje. Žakas neverkė. Pradėjo suktis jo galva. Sutelkęs jėgas, pabandė atsistoti ir neprarasti pusiausvyros, bet, vos jam atsistojus, aukštos lieknos pušys, žali krūmai, mėlynės, kraujas ėmė suktis vis greičiau ir greičiau, kol jis krito ant šiltos žemės be sąmonės, rankoje gniauždamas kruviną voką.