Lampūrai vienas paskui kitą žvaliai suskrido į vieną eilę. Paskutinis Hiacintai ir Vikcijai pirštu parodė eiti paskui, ir eilutė bitiškai dūgzdama pasinešė į priekį koridoriumi. Hiacinta ir Vikcija susižvalgiusios atsistojo ir žengė paskui juos, palikdamos ant kėdžių atlošų kabėti savo apklotus. Šie, vos joms peržengus per slenkstį ir atsidūrus koridoriaus patalpoje, tykiai pakilo, tvarkingai susilankstė ir nuskriejo ant lentynos virš indaujos.
Koridorius buvo tamsus ir nejaukus. Blausioje deglų šviesoje lengvai geltonavo koridoriaus asla, ant akmeninių sienų patamsyje kabėjo daugybė paveikslų įmantriausiuose rėmuose. ( - Čia kaip kokioje viduramžių meno galerijoje... - Hiacintai sušnabždėjo Vikcija, spoksodama į paveikslais nukabinėtas sienas.) Vikcija apsidairė ir priėjo prie vieno paveikslo, kur drobėje išdidžiai iškėlęs galvą buvo nutapytas senas sudžiūvęs žmogysta su tankiu juodbruvų plaukų mišku ant makaulės, smailom atvėpusiom ausytėm ir kandžia medaus geltonumo dantų šypsena. Vikcija nedrąsiai priartėjo ir užmetė akį į sidabrinę lentelę paveikslo pačioje, aiškinusią, kas nupieštas paveiksle. Ji pirštu nubraukė nuo jos dulkes ir atrado įspaustas mažytes raideles, kurio skelbė: ,,Misjė Horacijus Kasajus - lampūrų lampūras - skraidančių gnomų padermės suvienytojas ir vienintelis karalius." Užrašo apačioje puikavosi dvi datos: 1111 11 01 - 1111 06 14. Vikcija prisimerkė nesuprasdama: ,,Jeigu jis gimė lapkričio vienuoliktąją, tai kaip jis mirė tų pačių metų birželio keturio liktąją. Kažkokia nesąmonė". Ji pasistiebusi nužvelgė paveikslą ir prikandusi liežuvį iš susikaupimo virpančiais pirštais perbraukė per šiurščią drobę.
- Trauk nagus, višta!
Ji suklususi apsidairė, bet koridoriuje neužtiko nieko, išskyrus Hiacintą, tolėliau lūkuriuojančią prie kitų paveikslų. Balsas, rodos, atkeliavo iš niekur ir buvo tikrai nepažįstamas, duslus ir prikimęs. Vikcija nurimusi pakėlė akis į paveikslą ir aiktelėjusi atšoko atgal, priglaudusi rankas prie krūtinės. Paveikslo rėmuose nutapytas kūtvėla dabar rūsčiai suraukęs vešlius antakius spoksojo į Vikciją ir piktai mosikavo skeptru, kyšojusiu iš jo keturpiršių rankų, sunertų ant kelių. Jis paspjaudė į delną, rūpestingai glostydamas palygino švarko klostes ir išraiškingai iškeldamas galvą vėl įsmeigė savo žvilgsnį į lubas daugiau nesujudėdamas. Vikcija stovėjo it įbestas žemėn kuolas ir tankai kilnojo krūtinę. Žmogysta paveiksle nejudėdama sušnairavo į sumišusią Vikciją ir išpūsdamas akis parodė jai liežuvį. Toji krūptelėjo, sucypė ir įsikandusi į pirštą, kad nepultų šaukti, pasileido bėgti koridoriumi, pralenkdama stovinčią Hiacintą.
- Palauk, kur leki? Gal išprotėjai!!! - atsisuko ir šūktelėjo toji, bet jos balsą sugėrė drėgnos aprasojusios koridoriaus sienos.
- LEKIAM IŠ ČIA!!!
Hiacinta nusivijo Vikciją. Lėkdama dar spėjo pagalvoti, iš kur tokiame pastate toks ilgas koridorius.
Įkyrus lampūrų sparnų zvimbimas vis artėjo. Hiacinta ir Vikcija pribėgo didžiules arkines duris koridoriaus pabaigoje ir pro jų tarpą išlindo į didžiulę salę, dydžiu nenusileidžiančią futbolo stadionui.
- Oho! - sušuko abi ir liko išsižiojusios, o jų balsų aidas, atsimušdamas į akmenines salės sienas, nusistebėjo dar bent dešimtį kartų.
Lampūrai sklandė patenkinti ore salės centre, kažką apstoję ratu. Rato viduryje tas kažkas romiu tonu prabilo:
- Nejaugi taip ir stovėsite tame tarpduryje?...
Lampūrai linkčiodami suveltomis galvomis padlaižiškai sukikeno ir prasiskyrė į šalis. Rato viduryje stovėjo didžiulis stalas, nukrautas šūsniais pergamentų, šimtais sulaužytų pieštukų, kurių pilna buvo ir ant grindų, skaitliukais ir nešvariais uogienės stilainiais bei karštu šokoladu nutepliotais dubenėliais.
Už stalo stovėjo kremėzdiškas krėslas, dydžiu šiek tiek primenantis sostą, grakščiai išsirietusiomis rankų atramomis. Kažkas jame įkyriai švilpiniavo kvailą melodiją, bet Hiacinta ir Vikcija niekaip nesugebėjo įžiūrėti kas, nes sėdintysis buvo atkišęs joms krėslo nugarėlę. Matėsi tik batukai, užmauti ant vaikiškai mažų kojyčių, tabaluojančių nuo kėdės atbrailos.
Salės erdvė, vėsi ir drėgna, skendėjo jaukios aukso spalvos šviesoje. Mergaitės, delnais sugniaužusios naktinių skvernus, priartėjo prie stalo. Hiacinta tyliai nusikeikė, įlipusi į ant žemės nutėkštą murziną dubenėlį, ir suskerečiojusi rankomis pastebėjo, jog vienoje iš jų sugniaužusi tebelaiko atsuktuvą. Vikcija užvertė galvą į viršų ir sekundėlei stabtelėjo susižavėjusi nepaprastu vaizdu. Salės lubos bangavo nusėtos nesuskaičiuojama galybe jonvabalių, kurių blyksinčios uodegėlės ir skleidė tą malonią šviesą.
Vikcija nuleido galvą, kai prie jos prislinko Hiacinta ir įsikibo į parankę. Mergaitės priėjo prie pat stalo ir taip sustingo, tartum būtų atsistojusios ant skardžio krašto.