šią naktį virš karūnos mirė žvaigždės
erškėčiai suguldyti prie duobės
o grimo kambarėly lėlės žaidžia
patamsyje prie papuoštos kėdės

po kiemą šmėklos sujauktais perukais
rūšiuoja pasimetusius genus
ir melzgani kompiuterio mygtukai
praryja sulaukėjančius namus

užtrauk užuolaidas į mano pilką celę
kurioj daiktų ir nuodėmių per daug
o ties slenksčiu raupsuotojo varpelis
kaip ženklas tiems kurių neišgirdau

šešėlyje žolės nereikalingas trečias
skeveldrom skyla languose šviesa
ir už ribos drugiu į stiklą svečias
vanduo nelaistomose gėlėse

į celės akmenis lietaus vardu barbena
iš žodžių ištekėjusi derva
akių tinklainėje bespalvės ikebanos
melsvuoja šalta netekties spalva

negyvas žodis šiąnakt tapo kūnu
ir viskas vyko tiksliai ir laiku:
juodajame kampe blankus šešėlis tūno
ir juokiasi pažįstamu juoku

užtrauk užuolaidas kada mane pamirši
kai žodžiai bus išėję už ribos
liks rūko pėdsakas pernykščių metų viržiuos
ir dygstanti žolė manęs nebekartos