*
Kruviną širdį neša laukų anemonės --
Angelo akys skęsta bedugnių gelmėj,
Debesiu virtę upės, sodai ir žmonės
Plaukia ir plaukia procesijoj toj didelėj,

Kuri pavirtus žvaigždynų šviesia diadema,
Skamba sonata po begalybės skliautu --
Sukas planetos. Angelas skaito poemą,
Kaip jis mus saugo neatitraukęs akių...

Skrieja, plasnoja, veržias užburtasis ratas
Kosmoso girių, žvaigždynų ir geismo širdžių --
Šoka nuo saulės baltas angelas... metas
Rudenio jūron... Šalną dainuojant girdžiu --

Kruviną širdį neša laukų anemonės...