atsiguliau į ąžuolinį karstą
jie aprengė mane balta suknia –
lyg nuotaka tyra, nepalytėta...

šalia manęs mirtis stovėjo paslapčia.

ji laukė kol jie atsisveikins,
kad man apvilktų juodą rūbą.
tikėjos, jog jie atsipeikės...

per daug jau mandagios jos būta...

ji paėmė mane už rankos,
nusivedė mirties keliu.
ir ąžuolinis karstas virto
tyliu nelankomu kapu.