Mano motinos vėjai ir smėlis
Ežerai mano akys melsvi
Tarp kalvų mano auklės šermukšniai
Su trūkažolėm glostė ratu

Mano motina beržo pavėsis
Ta skambi žirginių žaluma
Kur išmokė į saulę šypsotis
Prisimerkus dangaus melsvuma

Motinėlė manoji kalvota
Pasipuošusi šilo skraiste
Paprasta, rūpestingai vėjuota
Na o kartais nuožmi kaip audra

O Tėvai - seni vaismedžių sodai
Obelis nuo gausumo plati
Išlapojus per visą dirvoną
Barsto vaisius pilna praeitis

Tėvužėlis - kriaušaitės aukštumas
Jo liemens neapjuosti glėbiu
Aukštumoj -- po šaknim išvagotas
Miesto gatvių duslus šurmulys

Jis ramus nesustabdomas vyksmas
Po jo rankom visa dabartis
Supas užanty meilė gimtinei
Jis bendravimas, jis šnibždesys

Ir tik Tu mano amžinas kelias
Visomis šaknimis judesy
Aš esu mažas pievų paukštelis
Tu lizdai aukštame pagiry

Mes kartu tai virpėjimo šokis
Lyg dangus su žeme, lyg naktis
Kai žvaigždė vėl iš naujo šypsosis
Prisiglausk - atvirumas atgis