*
Tu puolusio angelo sielą man rodei,
O skardžių stebuklai trupėjo visi--
Aš savo mažytei nušvitusiai odei
Širdies žaizdoje ir svajų debesy

Norėjau prisegti sparnų labirintų
Balčiausiąjį mostą virš marių būties,
Kad manojo sapno ūkai nenutrintų--
Ir tu, mano angele, kaltas jauties,

Kad tik palytėjau  aš vieną žvaigždelę
Baltam danguje tarp žalių švyturių--
Bet gėlę svajonių jau rudenys gelia
Erškėtuogių vėjuos...O aš teturiu

Tik slenksčio šešėlį ir Dievo malonę,
Kad usnių palaimoje auga miškai
Virš mano vienatvės tų šviesmečių fone--
Dangaus Kunigaikšti, juk Tu pasakei

Vienintelį Žodį į tą begalybę--
Vienintelį Tą - Tebūnie! Nežinau,
Kaip melstis, kai žvaigždės nakty skaudžios žiba,
O dienos nušvinta už jas dar skaudžiau--

Tu puolusio angelo sielą man rodei...



**
Ant pirmapradžio žalčio švytinčių aidų
Nukrito rudenio žvaigždė žalia--
O aš iš tavo ilgesio nenubundu
Šventose geismo mariose šalia

Bedugnių ašaros, apvytos aureole
Ir neapsakomai nuauksintos viltims,
Kad mūsų pėdos liktų neprapuolę--
O šerkšno akys tuoj žėrėti ims--

Ateis žiema...bet ar lengvumą šitą
Kas gali užrašyt širdies styga--
Kai vieną ankstų permatomą rytą
Nubusiu meilės pasakoj staiga

Ant pirmapradžio žalčio švytinčių aidų...


***
Įsupuok mano saulės nendrelę,
Rudenėli, tyliam vakare--
Baltos uolos sparnus savo kelia
Ir vėjažolės dangų gerią--

O širdis lyg bedugnė įskilo--
Nei šalna, nei lietus nebaisu--
Parymok už mane  prie to šilo,
Kur gali ant žemų debesų

Atsistot ir nuplaukt lig Tvėrėjo
Rojaus sodų baltam pajūry--
Kur nuskrido, nubėgo, nuėjo
Visi žemės stebuklai geri--

Įsupuok mano saulės nendrelę...