Šiandien turbūt nieko nenustebinsi pasakęs, kad neturi draugų. Vis daugiau ir daugiau žmonių gyvena apimti depresinių minčių, kurios trukdo vadinamajam „normaliam gyvenimui“. Tad nors niekam neįdomu, aš tikrai neturiu draugų, bet greičiausiai ne dėl depresijos ar niūraus būdo, o dėl to, jog nenoriu jaustis priklausoma nuo bet kokios būtybės, kuri galėtų pasirodyti esanti bent kažkuo geresnė už mane. Tiesa, su tokiomis vis dėl to tenka susidurti, bet žinote, nevisada jie yra žmonės. Turbūt žmonės jie būna rečiausiai.
- Kvailį, kiek gali traukti iš oro tą pačią kortą? Netgi man nusibodo žiūrėti...
- Nezysk, kaliause, aš tik praktikuojuosi, ne taip jau lengva atlikinėti fokusus su kortomis, kai turi tik letenas.
- Tai kam iš vis tuo užsiimi, jeigu vis tiek naudos nebus. Nuo to protingesnis netapsi.
- Žinau, todėl ir nesiūlau tau šito daryti, o liepiu eiti greičiau ir ieškoti žmonių.
- Ir vėl judu ginčijatės?
Liūtas ir kaliausė pakėlė galvas ir smalsiai sužiuro į Agnę, kuri stovėjo šalia ir piktai stebeilijo į du naujuosius kompanionus.
- Age, juk tu žinai, koks tas liūtas, užsiima kažkokiom nesamonėm tik tam, kad paerzintų mane.
- Ne dėl to, kad ką nors erzinčiau, o dėl to, kad prastumčiau laiką. Jeigu dar iki šiol nepastebėjai, tai ne kas kitas, o būtent tu mus čia atitempei ir paklaidinai.
Kaliausė nieko nebesakė tik ėmė liūdnai spoksoti į horizontą, kuriame matėsi vos keli pakelės medeliai, tokie smulkučiai, kad net stiprus ir karštas, tarsi tiesiai iš dykumos atklydęs vėjas, dar nepajėgę jų nulaužti. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Tik dulkėtas kelias vedantis jau nežinia kur, bet tik ne pas žmones...
– iiii – eee – ooo...
Agnė iš lėto atsisėdo ant kelio ir ėmė niūniuoti negirdėtą melodiją. Kai buvo maža, dėdė Pranas ją išmokė nervinantis išsirinkti kokį nors malonų žodį ir niūniuoti jį sau tyliai pagal niekam nežinomą melodiją išėmus visas priebalses. Taip ji pasielgė ir dabar – m-i-e-g-o lygu i-e-o... Iii-eee-ooo... Iiii-eeee-oooo... Vis skambyn ir skambyn, šiltos minkštos balsės taip švelniai kuteno gomurį. Mergina net prisiminė vaikystėje taip mėgtą cukraus vatą, kuri greit pasklisdavo burnoje palikdama saldų cukraus skonį. Taip ir dabar – balsės jos burnoje tarsi tirpo, įgaudamos visai kitokį, daug skambesnį ir pilnesnį būvį.
- Age, ei Age, kažkas ateina.
Mergina kiek sutriko išgirdusi savo vardą. Mama? Kodėl žadini taip anksti, juk sakiau, kad šiandien man niekur nereikia. Ne, ne mama. Tai kaliausė, atkakliai spoksanti į ją iš po savo plačiabrylės šiaudinės skrybėlės, kuri dengia beveik visiškai tuščią galvą ir laukia jos reakcijos.
- Ką sakei?
- Sakiau, kažkas ateina. Ana ten, keliu, tiesiai į mus. Ką darysim?
- Liūte, gulk šalia, juk ir į tokį nuošalų kraštą kaip Lietuva mergina gali parsivežti egzotiškų draugų ir augintinių. Pažiūrėsim, ko gi tas nepažįstamasis iš mūsų nori.