*
O Begalybės Saule, Dieve mano Didis,
Visatos žvakės dega angelų sparnuos--
Žvaigždžių vargonai gaudžia... Švento Laiko Skrydis
Šviesos apvainikuotas triumfu... visad guos

Mus, žengiančius per amžių klaidžią girią
Į sapno skardžių žiežirbas tyras--
Miškų šventųjų aukurai nemirę--
Jie Balto Kranto gyvą širdį ras

Paukščių Take skausmingo skardžio lūžy,
Kur bočių ošia ąžuolų miškai,
Vainikuos nešdami šviesios Vilties gegužį--
O Sutvėrėjau, Jos Dvasia likai--

O Begalybės Saule, Dieve mano Didis,
Visatos žvakės dega angelų sparnuos...


**
Mes Tau arfomis grojom ilgai,
Kai dar mūsų genų nebuvo--
Tau giedojo baltieji kalnai,
Kurie tik po ledynais dar sruvo--

Mūs ilgėjosi saulė, delčia--
Paukščių Takas, į Žemę pasviręs,
Klausė angelo balto slapčia,
Kokios šviesios ugnelės ten irias

Pro ledynmečių vėjo marias--
Per procesiją amžių nemarią
Į tamsias ąžuolynų girias,
Kur sidabro žvaigždynus vis geria

Šakomis, šaknimis ir dvasia
Mūs šventieji miškai paslaptingi--
O stebuklo Aušrinės šviesia,
Sužydėjus žaibų žalių vingy--

Mes Tau arfomis grojom ilgai,
Kai dar mūsų genų nebuvo...