Į naktį per skrandį granitas nuo dalgio,
sumišęs su pjuvenų, saulės kvapu,
po vieną išbudina – žmogų ir angį.
Nejau negrakščiai tavo pirštais einu?

Per tuščią ir gležną nutirpusį miegą
ant bąlančių rankų ir karščio maldų
nukrinta lyg mitas, iš lėto skubėjęs,
kažkas šaltas keistas, bet visgi jaukus.

Galbūt net išgirsit taip kalbant Šakalą,
įleistą į žemę ieškoti žmonių,
kurių akys tuščios į smėlį įšąla
ir garbina dievą, kuriuo aš esu.

Pamėgęs regėti per dykumą skubantį
vienišą stabą, ėmiau jo nekęst,
bet vaistą radau: žeme, kelkis, vėl budinkis,
skelbki tikėjimą žmogiškam „aš“.