Mokykla – tai didelis baltas pastatas su daugybe langų. Viduje viskas labai keista ir neįprasta. Sienos nudažytos žaliai, ši spalva man niekad nepatiko. Koridoriuose nė vieno mokinio, turbūt jie visi jau sėdi savo klasėse.
Iš pradžių aš turiu nueit pas direktoriaus pavaduotoją, kad paskirtų mane į kurią nors klasę. Susirandu jos kabinetą. Pasibeldžiu ir įeinu vidun.
- Laba diena. Aš esu Tonis Balakas, naujokas, - prisistatau.
Už stalo sėdi moteriškė su akiniais. Pamačiusi mane, ji išsižioja ir ima vėpsoti, tada nusiima akinius, juos nusivalo ir vėl užsideda. Išsprogina akis ir spokso.
Kitu atveju man jos reakcija sukeltų juoką, tačiau dabar kažkodėl pasidaro baisu.
- Kur mano klasė? - pasiteirauju.
- K...k...kokia pavardė?
- Balakas. Tonis Balakas.
Direktoriaus pavaduotoja atsiverčia kažkokį sąsiuvinį.
- Aštunta C. Antrame aukšte. 205 kabinetas.
- Ačiū, - padėkoju.
Apsisuku ir einu pro duris.
- Ei, palauk! - šūkteli ji. - Aš tave palydėsiu.
Ji uždeda ranką man ant peties kaip kokiam mažvaikiui ir veda į klasę. Užlipam laiptais aukštyn.
- Štai čia, -- parodo ji ir grįžta atgal.
Ant durų parašyta 8C. Koridoriuje tylu, girdisi, kaip viduje kažkas kalba. Pasiklausau, pridėjęs ausį prie durų.
- ...matau, dauguma iš jūsų per vasarą labai pasikeitę, - išgirstu.
Aš labai bijau. Imu drebėti iš susijaudinimo. Turiu eiti vidun, pas savo naująją auklėtoją ir naujuosius klasiokus. Truputį apsiraminu, nuspaudžiu rankeną, atidarau duris ir įžengiu į klasę.
- Laba diena. Aš Tonis Balakas, - prisistatau dar kartą.
Auklėtoja taip pat su akiniais, ryškiai išsidažiusi. Ji nenustemba, išvydusi mane, matyt, jau žinojo, kad aš nenormalus. Nusišypso ir sako:
- Sveikas atvykęs į mūsų klasę, Toni.
Suoluose sėdi maždaug dvidešimt penki mokiniai. Jie visi žiopso į mane susidomėję. Kai kurie tyliai kikena.
Laukiu, kada auklėtoja lieps man sėstis, bet ji nusprendžia dar mane pakankinti.
- Papasakok ką nors apie save.
- Nežinau, - jaučiuosi sutrikęs. - Nežinau, ką pasakot.
- Kiek tau metų? - šūkteli kažkas iš mokinių.
- Trylika, - sakau.
Visa klasė ima garsiai žvengti.
- Tylos, tylos! - rėkia auklėtoja.
- Tau trylika??? - klausia kažkas.
Visi vėl ima žvengti.
- Nematau nieko juokingo! - susinervina auklėtoja.
- Galiu paklausti? - šaukia kažkoks tipas iš paskutinio suolo. - Ar neturėtum dabar būti vaikų darželyje?
Visa klasė tiesiog lūžta iš juoko.
- Gerai, Toni. Eik į savo suolą, - auklėtoja parodo į klasės galą. Suolas prie sienos ir priešpaskutinis eilėje.
Aš einu. Pakeliui gaunu stiprų smūgį į šoną. Visi sėdi po du , tik aš vienas. Priekyje manęs sėdi dvi mergaitės, užpakaly – du bernai. Pamatęs, jog aš žiūriu, vienas iš jų sugniaužia didelį kumštį ir pamojuoja juo man prieš akis.
- Aš dabar paliksiu jus vienus. Matau, jūs turit daug apie ką pasikalbėti, susitikę po ilgų atostogų, - sako auklėtoja ir išsinešdina.
Visi akimirksniu pašoka iš suolų ir pripuola prie manęs. Sustoja aplink rateliu. Kai kurie net susistumdo, kam stovėti priekyje. Apžiūrinėja mane, lyg aš būčiau koks parodos eksponatas.
- Tau rimtai trylika? – klausia viena mergaitė, kaip man pasirodo, gana draugiškai.
- Taip, jam tikrai trylika, kvaiša! - atkerta kažkoks bernas. – Kitaip ką jis veiktų aštuntoj klasėj?!
- Žinai ką, aš turiu broliuką, - kalba kažkoks tipas labai susijaudinęs, - turiu broliuką, kuriam dar nėra ketverių, ir galiu prisiekti, kad jis didesnis už tave!
Aš stebiu visus, stengdamasis pagauti bent vieną draugišką žvilgsnį, bet veltui. Netgi ta mergaitė, kuri man atrodė maloni, dabar piktai juokiasi kartu su kitais.
- Tu išsigimėlis, ar ne? - klausia bernas, kuris kelia daugiausia triukšmo. Aš imu jo nekęsti. Imu nekęsti jų visų.
Mano mielieji klasiokai net springsta, taip jiems juokinga.
- Palaukit, bet juk aš jį pažįstu! - šaukia tipas, pavadinęs mane išsigimėliu. - Jis gyvena mano laiptinėj! Turi septynerių metų brolį! Jo tėvas dirba tualetinio popieriaus išvežiotoju. Bet aš niekada, niekada, niekada nebūčiau patikėjęs, kad jis aštuntokas! Maniau, lopšelinukas koks.
Visi žvengia net susirietę.
- Palikit mane ramybėj, - sakau tyliai. Prikandu lūpą, kad neapižliumbčiau.
Laimė, pro duris įpuola auklėtoja ir ima rėkti:
- Koks triukšmas! Net rūsyje girdisi! Negalima nei minutei palikti jūsų vienų!
Staiga kažkas trenkia man per nugarą. Atsisuku ir pamatau tą savo kaimyną. Nelaimei, jis sėdi už manęs.
- Mums reikia susipažinti, išsigimėli, - išsišiepia jis. - Mano vardas Rudis, įsikalk tai sau į galvą. Kurioje kūno vietoje norėtum turėti mėlynę? Tuoj gausi į snukį!
Jo veidas šlykštus ir spuoguotas, dantys geltoni, tikriausiai nuo rūkymo. Dvokia cigarečių dūmais.
- Nemušk manęs, - prašau.
- Išsigimėliams čia ne vieta!
Girdžiu, kaip jis sako savo suolo draugui:
- Garantuoju, kad jis atsilikėlis silpnaprotis.
Aš vėl prikandu lūpą. Viena ašara vis dėlto ištrykšta. Nubraukiu ją, kol niekas nepamatė. Nesu nei atsilikėlis, nei silpnaprotis! Aš jiems dar parodysiu. Būsiu už juos geresnis. Pralenksiu juos bent mokslo srityje.
Staiga dvi mergaitės, sėdinčios priešais, kikendamos atsisuka.
- Ji norėjo sužinoti, koks tavo vardas, - sako viena.
- Čia tu norėjai! Klausei manęs, ar aš prisimenu.
- Pasakyk dar kartą savo vardą.
- Tonis.
Jos ima prunkšti. Viena praneša:
- Rytoj su tavim sėdės Irka.
Man tai įspūdžio nepadaro.
- Mes jai pasakysim, kad jos suolo draugas toks fainas…
- Čia dabar kas! – sušunka auklėtoja. – Triukšmas, vaikai! Galima ir tyliau.
Ji užrašo ant lentos, kokios rytoj bus pamokos. Tada išdalina naujus aštuntos klasės vadovėlius: matematikos, fizikos, biologijos, geografijos, anglų kalbos, informatikos, istorijos, vokiečių kalbos bei literatūros. Nusprendžiu namie juos ištyrinėti, ar labai sunku bus mokytis.
- Jūs laisvi, - sako auklėtoja. – Rytoj lauksiu jūsų pusę devynių. Pradėsim mokytis. O dabar galit eit namo.
Su manim ji dar nori pasikalbėti.
- Na, kaip tau mūsų klasė?
- Normaliai, - atsiliepiu.
- O kur mokeisi anksčiau?
- Namie.
- Sirgai?
- Aha.
Ji pasižiūri į mane su užuojauta.
- Aš papasakosiu kitiems mokytojams apie tave, kad jie be reikalo nesistebėtų.
Aš tyliu.
- Gali ir tu eit namo.