Nieko tragiško, tačiau Marijos akys, tarsi apskritos adatos, įsmeigtos žemėn. Penkios minutės. Nė vieno judesio, tik tos pilnos gailesčio akys.
Pasilenkiu ir aš. Atsitiesiu ir nusijuokiu.
- Marija, bet žinok tu nesveika.
Tyla.
- Ten tik vabalai, apsiramink, nu...
Liūdnas žvilgsnis žemyn ir tylos prisodrinta apyšiltė pavasario popietė.
- Nukando galvą? Nuplėšė vienas gyvis kitam ataugą? Uuu... O gal apšiko sparnelius, dėl to dabar kokia nors boružė ne su septyniais, o su aštuoniais taškais?...
Keturiolikmetė tyli.Rodos, kumštukai, maži, mergaitiškai gležni dar labiau susigniaužė, nosį dar labiau suraukė. Bet tyli.
- Marija, netoliese yra mėšlynas, gal einam ten? Tūkstančiai šūdvalgių ten nepasidalina dėl riebesnio kąsnio, galėsi žiūrėti ir žiūrėti, iki vakaro. – nuo savo pokšto lyg ir paspringstu juokais. Šelmiškai išėjo, pagalvoju.
- Eik tu šikti, Martynai. Nereikėjo tau čia atvažiuoti.
Ir viskas? Vėl tyla?
- Ne pas tave važiavau. Važiavau... Nė pats nežinau.
Sugedo nuotaika. Ta maža pasipūtėlė vienu sakiniu sugadino man nuotaiką. Juk čia aš erzinu, čia mano parengties ir puolimo zona, o ji vienu ypu užima visą tvirtovę. Visos moterys raganos iš prigimties.
Palieku ramybėje mažę. Nebe tas galvoj. Sliūkinu lėtu žingsniu link daržinės, basomis kojomis barstau drungną smėlį, akmenuotą, nevienodai malonų, į šalis, vėliau tarsi imu arti, gadinti lygiai nuklotą pakiemės laukymėlę. Tai rodo mano susierzinimą, pamaniau, ir iškart liaujuosi.
Buvau tuomet jaunas.
Šiknon tą Mariją. Manosi esanti subtili, jauna gražuolė. Kurgi ne, kirmėlių ir askaridžių karalienė.
Po galais, ko aš atvažiavau...?
Pas tėvą? Jo meilužę, kurios, atseit, nėra, ar pas Mariją?
Nė vienas iš šių žmogystų nefigūruoja mano pasąmonės „svarbiausieji“ skilties pirmosiose gretose. Net gale, prie „retai atsimenamų objektų“ kažin ar aptiksi.
Tėvas?
Atsimenu vaikystę. Vėlyvą rudenio vakarą. Alkoholio tvaiką. Ir „eik rinkti obuolių“. Aš tyliu. „Eik rinkti obuolių, benkarte“. Nuo mažų dienų žinojau, jog jis ne mano tikras tėvas. Nesu į jį panašus. Mūsų nosys, net akys skiriasi kaip diena nuo nakties. Tik visų lūpos nebylios it komos sukaustytos. Gali, bet negali. Dviprasmiška ir kartu – be prasmės.
Nerinkau tuomet aš nei obuolių, nei dar ko. Tylėjau. Ir neverkiau tuomet, kai skaudūs smūgiai talžė visą kūną.
Šypteliu. Dabar man tai primena šlubavimas. Kai kuriems jis, aštuoniolikmečio asmenyje, visai patinka. Man irgi visai nieko. Netrukdo.
Visai šilta toje daržinėje. O ką veikia Marija?
Palėta pasikeliu, stengiuosi judėti tyliau, kad ji neišgirstų ir nepasijaustų svarbia, jog va, Martynas paslapčia nori į mane pažiūrėti. Geras dalykas yra tie daržinės plyšiai. Dabar matau viską kaip ant delno.
O ji tikrai nenormali: kaip palikau įsispitrijusią žemėn, taip ir dabar matau tokią: palinkusią, akys, rodos, tuoj išvirs iš akiduobių, nosis paraukta lyg į miltus prišikusios katės. Nesveika, juk aš sakiau...
Kaip ryškų realybės trupinį savo mintyse vartau tą popietę. Gulėjau ant šiaudų, daržinėje, mąsčiau, jog ta mergiščia durnė kvadratu, tačiau puikiai žinojau, jog puskvailė raukta žirniška nosimi labai miela ir... aš ją mylėjau.
Atsimenu, kaip tėvo meilužė, man pas juos lankantis du metus atgal nuo tos buvusios realybės taško, o dabar jau prabėgus šešiems metams, prisėdo ant lovos, kurioje aš gulėjau ir stangiausi užmigti, krašto, ir ėmė vapėti apie motiną. Jog „supranti, Martynai, gyvenimas yra toks dalykas, kurio nuspėti negali. Negali suprasti, kas bus po dienos, dviejų“. Lyg aš pats to nežinočiau. Ji dažnai stengėsi pasirodyti pilnaverte, protinga, moteriška. Tik jai nelabai išeidavo: stuobrė, kaimo kaliausė, manydavau, ir tuo tikėdavau. „Tai va, ir noriu tau pasakyti, gal netgi labiau paprašyti, Martynai, jog kai svečiuojiesi čia, pamirštum apie mamą, o kai grįžti atgal, į namus, pamiršk, kad aš ateinu pas tavo tėvą, gerai?“. Ji ką, prietranka? Gal ją kas su kokiu kočėlu patrankė...? Nors...Motinai iki šiol nieko nesakiau. Tyliu, nors galėčiau kalbėti. Lūpos nebylios it komoje merdinčios. Galiu pasakyti, bet negaliu. Taip, suprantu, jog tai dviprasmiška, tačiau tai turi prasmę, kurioje apstu to, kas gryna. Čia jau nėra beprasmiškumo. Jo papraščiausiai negali būti, kur galėtų būti mano motinos skausmas.
Tuomet jai pasakiau „dink nuo mano lovos, šliundra“. Ryte jau teko suprasti, jog šiuose, ne mano namuose, turiu liežuvį suvynioti ir su segtuku užtvirtinti savo burnoje, kad, neduok dieve, niekas neišgirstų tiesos. Šiuose namuose tiesa nepageidaujama. Tai man įrodė kelias savaites paakyje spalvas bekeitusi skaudi mėlynė...
Pradėjo niežėti visus šonus. Kas čia per...Kur aš atsiguliau?
Pašokau nuo šiaudų kūgės ir įsispitrijau į auksasplavius rugių kotus. Mirusius. Šikon viską, tačiau ten – šimtai mikroskopinių vabalėlių. Įvairiausių, vos įžiūrimų: kažkoks, va, raudonas, šešiakojis, kitas didžiule galva. Ir visi turi savo kelius.
Atsimenu, Marija visuomet buvo ta žmogysta, kuri, man atvažiavus pas tėvą, padėdavo suprasti, jog esu čia nepageidaujamas. Žinojau tai. Nes niekas manęs ir nekviesdavo. Tačiau norėdavau ją pamatyti. Mariją. Nors, be kita ko, jai būtų labiau tikęs vardas Samara. Juodaplaukė, guvi, minimalistinių veido bruožų, trumpais, šiek tiek valiūkiškai berniukiškai atrodančiais plaukais...Tačiau žavi. Dažnai paslapčiomis į ją žiūrėdavau. Dviem metais jaunesnė, maniau, kad ir kvailesnė. O ji, matomai, visa tai žinojo. Na, jog negaliu į ją nežiūrėti, o moterų kalba vapant – myliu. Tačiau ji tylėjo. Niekas to nežinojo. Galėjo visiems pasakyti, tačiau niekam neprasitarė. Taip, tai taipogi buvo dviprasmiška: galėjau manyti, jog ir ji man kažką jaučia, arba tyli, nes bijo. Prasmė vėl paliečia beprasmybės pečius, bučiuojasi...Pftu.
Kiek daug čia tų vabalų...Ką jie čia veikia? Ko neina į savo irštvas? Negi čia valgys? Ką aš čia dabar nesąmones mąstau...?
Išgirstu juoką. Skaidrų. Krislelis ironijos, sarkazmo.
Paskubomis atsitiesiu, pasisuku – Marija.
- Išgama tu. Na, tikrai.
- Eik tu....merga.
- Nueik iki mėšlynėlio, ten tūkstančiai vabalų, galėsi jiems kojas numazgoti, surikiuoti, kas su kuo ir ką darys...
Juokas. O aš nirštu.
- Eik ir rauskis pati po savo žemes ar kur tik nori. Aš čia susiruošiau pagulėti ir pagalvoti, kokios tos mergos kvailės.
Marija jau nieko nebesakė. Besijuokdama priėjo, pasilenkė, ir įsispitrijo į šimtus mikroskopinių taškelių, kažką beveikiančių mano guolyje.
Patylėjau ir aš, ką jau darysi. Tiktai pasisukau, nudelbiau akis kaltai į miniatiūrinius veikėjus ir tylėjome kartu. Žiūrėjome.
- Jiems papraščiau, tiesa...?
- Turbūt... – tepasakiau.
Mylėjau ją. Myliu. Savo seserį.
Motina nesužinojo.
Bet aš šnekuosi su savimi. O lūpos nebylios. Rodos, galėčiau pasakyti, nebekentėti. Dviprasmiška: išsilaisvinti ir kentėti ar tylėti ir negyventi? Taip, dviprasmiška, kaip ir pats gyvenimas.

Gali žiūrėti iš vieno šono ir matyti vieną vaizdą. Žengi žingsnį – horizontai kitokie. Kaip ir mano bei Marijos mikroskopinio pasaulio egzaminavimas. Mačiau kitaip – matau kitaip. Kaip ir pasaulio reikšmės, su tūkstančiais nežinomųjų, kurių, gavęs, rodos, teisingą reikšmę, nepatikriname, ar sprendinių negali būti daugiau.