Stiksu į Hado dykumą
klajoklis nusileidžia.
Jis ramus, bet kiek įpykęs
slepia tuščią veidą.

Atmena tą žvilgsnį,
gilų lyg Atėnės,
kai aplinkui sirpsta
ugnys - karščio gėlės.

Dienos skelbia vergu
velnio karalystėj,
aklą dievą sergsti
gundytojos šypsnis.

Karščio vėlės dulkės
verčia ledą springti,
gilią vagą rėžia
seno dievo pirštai.