Sėdžiu Indijoje ašrame šalia paties nušvitusio Siva Nandos. Maudausi jo nesibaigiančioje meilės energijoje. Gera. Ramu. Kiekvieną mano kūno molekulę pripildo meilė. Ne tik paširdžiuose, bet ir kulnuose ir panagėse jaučiu beribę meilę. Tik staiga išgirstu burzgimą. Po galais! Kas čia taip įkyriai... Pasikasau praplikusį pakaušį pilną meilės... Vistiek burzgia. Praplėšiu akis. O gi, žmona iš pat paryčių siurbia kilimus. O kaip Siva Nanda? Jis liko, o aš drįbsau sekmadienio lizde.

Įšokau į kelnes, baltus marškinius ir į bažnyčią, pagautas meilės isterijos. Šiandien myliu visas moteris iš eilės. Kur tai matyta!? O kaip žmona? Ir ją myliu.
Prie klausyklos langelio nulenkiau nuodėmingą galvą, pilną meilės ir kaip pridera persižegnojęs, išbėriau kunigui visą savo sielos juodymę, o jis... Ne, nepasmerkė, neapšaukė bedieviu, o tik liepė sukalbėti "Sveika Marija" tris kartus.
Kaip ranka nuėmė. Tikrai. Lyg nieko nebūt atsitikę.
Grįžau mano, palengvėjusia širdimi. Apšaukiau žmoną, prieš tai kaimynę, pasipainiojusią šventadienį laiptinėje man po kojom ir tyčia paspyriau jos kalytę, kuri vis urzgė.