Ar galima skristi, kai lemta kristi? Ar galima gyventi, kai lemta mirti? Ar galima šypsotis, kai lemta verkti? Ar galima mylėti, kai lemta nekęsti?
O aš noriu! Noriu gultis, kai saulė kyla ir keltis jai leidžiantis. Noriu plaukt prieš srovę ir skrist prieš vėją. Noriu tikėti, kai viltis miršta, noriu svajoti, kai visos svajos sudūžta.
Ir saulė vis tiek šviečia, nors jau atėjo naktis. Ir gyvenimas tęsias, nors veidą liečia mirtis. Ir mes mylim, nors visi aplink nekenčia. Ir mes džiaugiamės, nors skruostais rieda ašaros. Ir mes leidžiamės nuo kalno, nors kiti dar kyla. Nes mes esam tikri. Mes esam vieninteliai. Mes unikalūs. Nes mes žmonės - spalvoti žmonės, iškilę pilkoje masėje. Ir mes spindėsime net tada, kai mūsų nebebus.