Neišsigąsk.
   Šis laiškas skirtas Tau, nors tavęs aš nepažįstu. O gal ir pažįstu, tik to dar nežinau. Tad susipažinkim. Ir man reiktų pradėti savo laišką normaliau. Tad:

                                         Sveikas, nepažįstamasis.

Nežinau Tavo vardo, tad ar galima tave vadinti tiesiog Ponu Laiško Skaitytoju? Atsiprašau, jei Tu būsi Ji. Matai, neturiu telepatinių galių ir negaliu žinoti, kas Tu. Žinoma, gali būti ir tai, jog šį laišką tu skaitysi ateityje, kai nebeliks mašinų ir skraidys tik orlaiviai ar kažkas panašaus. Atsiprašau, jog iš pat pradžių, kaip pridera geram ir maloniam laiškui, nepasiteiravau Tavęs, kaip gyveni ir panašiai. Matai, aš nesu rašęs laiškų, tad tikiuosi, jog Tu mane priimsi tokį, koks aš esu. O mane Tu gali vadinti tiesiog Ponu Laiško Rašytoju. Ar supranti? Tu – Skaitytojas, o aš – Rašytojas. Aš parašau, o tu paskaitai. Tai labai paprasta. Paprasčiau būna. Būna, būna. Tarkim, dukart du. Atsiprašau, jei Tu nemoki daugybos lentelės ir net nežinai, ką reiškia tas dukart du. Matai, aš pakartosiu, jog neturiu telepatinių galių. Ir atsiprašau, jei Tu būsi koks vokietis ar rusas ir nieko nesuprasi, kas čia prikeverzota. Bet manau, jau užteks tų atsiprašymų, kitaip mano laiške nieko kito nebus tik „atsiprašau“ ir „labai atsiprašau“.
  Tikriausiai Tau įdomu, kiek man metų? Šiuo klausimu pasakysiu tik du dalykus. Pirma: jei mes bendraminčiai, tai visiškai nesvarbus mūsų amžius, ar ne? Antra: aš ne vaikas, ne paauglys, ne suaugęs ir ne senukas. Tiesiog taip. Matai, savo amžių gaubiu paslapčių skraiste. Tikiuosi, dėl to Tu nesupyksi? Labai tikiuosi.
  Ar Tu mėgsti žiūrėti televizorių? Tą mažą, kartais didelę dėžutę, kuri visą laiką vis burzgia kažkokias nesąmones, bet kartais parodo kažką įdomaus. Kartais. Bet retai. Labai retai.
  Abejoju, ar Tu atsakysi į mano klausimus, bet vis tiek klausiu.
  Kokia muzika Tau patinka, jei aplamai jos klausaisi? Man viskas. Tik ne „popsas“. Matai man muzikos padangės labai plačios. Matai, aš baigiau ar lankau muzikos mokyklą. Parašiau „baigiau ar lankau“, nes vis nenoriu išduoti savo amžiaus, o tarkim, jei aš baigęs, tai maždaug galėtum nutuokti, kas aš toks. Tada turėčiau būti paauglys arba suaugęs, arba senukas. Jei lankau – vaikas arba paauglys. Būtent dėl to taip ir parašiau. Gal iš pat pradžių ir atrodė keistai, tai yra, kai Tu perskaitei, bet vėliau, kai aš paaiškinau, juk supratai, tiesa? Negirdžiu Tavo atsakymo ir dėl to nė kiek nesistebiu. Stebėtis dėl to neverta. Juk supranti, kodėl, ar ne? Man gaila, jog tik aš tavęs klausinėju, o Tu negali manęs nieko paklausti. Bet nepyk. Juk atleidi? Kažkaip nesinori prieš išsiskyrimą susipykt...

Ką gi, šiam kartui užteks. Parašysiu vėliau.

                                                                                                           Ponas Laiško Rašytojas