Ir kodėl visi aplink kažką veikia? Argi nėra daug paprasčiau, kai gali tik sėdėti tylus ramus ir galvoti, kaip gera nieko neveikti. Aišku daugelis filosofuoti linkusių personų imtų tvirtinti, jog galvojimas taip pat yra labai didelis ir svarbus veiksmas, dažnai net svarbesnis už kokią nors matomą veiklą, tačiau aš kalbu primityviai, kaip kiekvienas primityvus žmogus. Nieko neveikimas – laikas, kai tu nei valgai nei geri, nemiegi, nevaikštai, neskaitai, nekalbi, neatsakinėji į telefono skambučius ar netuščiažodžiauji su nepažįstamais kur nors interneto platybėse. Užsiimi viskuo, kas turi priešdėlį ne. Juk taip daug paprasčiau, nereikia savęs prievartauti, kad paimtum į rankas vieną iš tų ilgų ir nuobodžių knygų, kuriose koks nors šizofrenikas aiškina, kad žmogus tėra dvilypė asmenybė, slepianti savyje juoda ir balta, kurie kasdien vis aršiau puola vienas kitą, kol galiausiai kuris nors ima ir nusibaigia. Niekad nebandžiau pamatyti save kieno nors kito akimis. Net ir savosiomis nemėgdavau to daryti, nes veidrodyje atsispindintis veidas toli gražu manęs netenkino, tad į jį žvelgdavau kuo rečiau.
Pastaruosius metus stengiuosi veikti būtent tai, kas prasideda priešdėliu ne – neinu į darbą ar universitetą, nelankau tėvų, neskaitau, beveik nebendrauju su žmonėmis ir t.t. Nedarau visko, ko tik įmanoma išvengti. Deja, šį tą veikti tenka. Privalau jaustis skolinga senam šeimos draugui, kuris leido man gyventi savo netvarkingoje palėpėje drauge su balandžių šeimynėle, kurios jis niekaip nepajėgė išprašyti lauk. Bet man jie netrukdo, kartais mėgstu stebėti jų bendravimą, tokį šeimyniškai šiltą. Būtent tokį, kokio niekada nemėgau, gal todėl ir išėjau iš namų, kuriuose visi stengėsi įrodyti, kokie yra tobuli ir kaip labai myli vienas kitą bei visą aplinkinį pasaulį į kurį, tiesą sakant, man jau seniai buvo nusišvilpt.
Roberto palėpė nors ir netvarkinga man labai patiko. Čia jaučiausi kaip tikriausiuose namuose: senas čiužinys atstojo lovą, kuri buvo viena iš svarbiausių ir maloniausių mano bičiulių. Kad ir kaip norėjau, nesugebėjau prie žodžio „miegoti“ pridėti išganingąjį ne. Ne, tai per daug malonu. Kai nemiegodavau, eidavau į miestą ir ieškodavau kokio darbelio, kad galėčiau ko užvalgyti ar nupirkti Robertui butelį šeštadieninio vyno. Tai buvo viena iš tradicijų – kiekvieną šeštadienį mudu sėdėdavome jo kambaryje ir gerdavome vyną klausydamiesi senos „Keistuolių“ įrašytos pasakos kasetėje – „Geltonų plytų kelias“. Šitą pasaką aš tiesiog dievinau ir kiekvieną jos žodelį mokėjau mintinai. Tad dingus elektrai nelikdavome nenukeliavę iki pat paslaptingojo burtininko sosto ir neišsakę jam savo norų. Tiesa, nė vienas iš mūsų nenorėjo būti drąsesnis, gauti smegenų ar širdį, tačiau mielai galvodavome, ko gi paprašytume, jeigu galėtume. Robertas tik sėdėdavo užsimerkęs ir šypsodavosi vynui lengvai apsvaiginus galvelę, tačiau aš puikiai įsivaizdavau, ko gali norėti toks paprastas ir ramus žmogelis kaip jis – šeimos, gero darbo, įdomių draugų... Manieji norai taip pat nepasiekdavo Roberto ausų, tačiau vargu ar jie būtų labai nustebinę. Dažniausiai norėdavau dingti iš Lietuvos ir klajoti kur nors pietuose, tačiau puikiai suvokdavau, kad net pats prašmatniausias džinas negalėtų man suteikti tokios galimybės. Esmė buvo ne piniguose - jų galėjau užsidirbti ar paprašyti tėvų, tačiau viskas dėl manęs pačios. Nors ir kaip stipriai buvau įsitikinusi savo nepriklausomybe, jaučiau, kad išvykusi negalėčiau išgyventi nė dienos. Žinojimas, kad kažkur netoli yra šeima, kuri gali tau padėti, kai pamažu imsi degraduoti šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje nereikalingi žmonės, negalintys pasiūlyti kažko nauja, teikė vidinę ramybę, kuria mėgavausi, kaip saldžiausiu sirupu ant vaisinio pyrago. Norėdavau ir pati nesuvokdavau ko ir kodėl. Tiesiog norėjau. Galbūt vėl būti vaiku ar bent išmokti negalvoti tiek, kiek dabar.
Eilinį šeštadienio vakarą patraukiau link Roberto kambario su buteliu raudonojo vyno ilgakarčiu arkliuku etiketėje. Pasibeldžiau ir, išgirdusį linksmą Roberto „prašom“, pravėriau duris. Kaip ir visada jis sėdėjo senoje supamoje kėdėje, kurios niekaip nesutiko atiduoti man į palėpę ir kažką skaitė.
- Laukiau tavęs.
- O gal greičiau gražiojo žirgelio, kuris mano krepšyje.
- Nekvailiok, žinai, kokie man malonūs šitie vakarai tavo draugijoje, Agne.
- Aha... Kaip mano tėvai?
- Kaip ir visada – mama eilinį kartą zyzė, kad grąžinčiau tave atgal po jos sparneliu, o tėtis tik pasiteiravo ar nebuvai niekur išvykusi. Matyt tikėjosi, kad parveši lauktuvių naują traukinuką jo kolekcijai.
- O kaip Vilius?
- Velniai žino... Sakė vėl kažkur išlėkė su savo baikerių šutve.
Mielasis jaunėlis visada buvo mamos galvos skausmas, tačiau jam viskas atleidžiama vien dėl to, kad Vilius sugebėdavo būti meilus ir lipšnus vaikas, kokiu niekad nebuvau aš.
- Agne, turiu tau šį tą pasakyti.
- Ir ką gi? Leisk atspėsiu – „mieloji Agne, kad ir kaip man bebūtų gaila, noriu kad paliktum mano palėpę, nes parsivedu namo naują draugužę, kuri tikrai toji vienintelė ir nenoriu, kad ji mano palėpėje rastų moterį“. Tai kaip, atspėjau?
- ...
- Mm?
- Iš kur tu?..
- Oi, Robi, tu tiesiog kiaurai permatomas. Vien tavo džiaugsmingas „prašom“ leido suprasti, kad ėmei skraidyti virš debesų, o kas gi kitas tokį užkietėjusį rimtuolį kaip tu priverstų šitaip jaustis jei ne moteris. Nesisielok taip, mielasis, aš neprapulsiu, bet tikiuosi neatsisakysi paskutinio šeštadieninio pasisėdėjimo.
- Žinoma, kad ne. Ačiū tau, kad esi tokia supratinga ir prižadu padėti susirasti kitą gyvenamąją vietą.
- Sakiau, kad neprapulsiu. O tu verčiau duok šen taures.
- Tuojau.
- Pirmoji – šeimininkui.
- Į sveikatą, brangioji.
Robertas lėtai išgėrė savo taurę iki dugno, nors visada vyną gerdavo pasimėgaudamas kiekvienu gurkšneliu, tačiau dabar negalėjo atsisakyti Agnės prašomas. Po kelių akimirkų jis pajuto gėrimą sklindant kūnu ir maloniai šildant iš vidaus. Agnė sėdėjo ir žiūrėjo į jį tarsi kažko laukdama.
- O tu nege...
Robertas taip ir nebeužbaigė sakinio.
- Ei, Ag, baigei? – keistas kimus, tarsi žvėries balsas, sumurmėjo kažkur netoli spintos.
- Taip, Kaliause, dabar jis tavo.
- Galbūt ne pats geriausias kandidatas, tačiau palengva imu jausti, kaip mano šiaudinė galvelė darosi vis kiečiau prikimšta.
- Nagi, pasiskubink, man juk reikės iškviesti policiją ir suvaidinti isteriją dėl draugo netekties. Be to Medkirtys turbūt nekantrauja apžiūrėti jo širdį.
Po šių žodžių iš už spintos išlindo tikrų tikriausia lauko kaliausė su didele šiaudine skrybėle ant galvos. Lengvais žingsniais priėjusi prie gulinčio vyro, išsitraukė didelį peilį, prapjovė vyro pakaušį ir abiem rankom ištraukė jo smegenis. Agnė nuėmė kaliausės skrybėlę, kuri atidengė didelę pliką galvą, su pjovimo žymėmis, pradarė ją tarsi kiaušinį-siurprizą ir kaliausė įsimetė galvon Roberto smegenis.
- Pasaulyje yra daugiau nei 3000 kalbų, daugiausiai žmonių kalba... Brr, o jis kažkoks knygų žiurkė, na bet vis geriau nei buvo. Gerai Ag, aš jau eisiu, pranešk, kai viskas baigsis ir turėsim naujų klientų.
Taip taręs, keistasis padaras išėjo, o Agnė taip ir liko stovėti šalia draugo kūno rami tarsi ką tik būtų stebėjusį patį natūraliausią reiškinį.
- Na ką, mielasis drauge, pats laikas atiduoti tave į gerbiamąjį teisėsaugos glėbį. Alio? Policija? Dieve, mano, Robertai, mano draugas, Robertas, jam kažkas negerai... Mes gėrėme vyną ir jis staiga nualpo, man atrodo jis negyvas, Dieve mano, kaip baisu. Adresas? Koks adresas? Ak, taip. Slėnio 14-78. Gerai laukiu.
Moteris lėtai įsidėjo telefoną atgal į striukės kišenę ir ir lengvu judesiu perbraukė virš numirėlio galvos – pjūvio žymės neliko nė kvapo. Įsitaisiusi supamajame krėsle Agnė išsitraukė iš krepšio kitą butelį vyno ir įsipylusi jo į savo taurę ėmė iš lėto gurkšnoti mėgaudamasi gėrimo skonio.