Jie nieko nereiškia... tai tik žodžiai, kurie išslysta iš burnos, sujudinus liežuvį. Ir nieko daugiau. Taip taip, ir nieko daugiau. Kasdien, prieš pradėdamas darbą, perskaitau žodžius, išdėliotus tavo eilėse. Įsistebeiliju į monitorių ir renku juos godžiai akimis kaip tas žibuokles aną įsimintiną pavasarį – mūsų pavasarį, kada tau gimė ne mūsų dukra. Įteikiau ta proga žibučių puokštę, o tavo vyras maloniai pamerkė jas į molinę vazelę. Paliko mus vienus pasikalbėti. Norėjau išbučiuoti visą tavo kūną, kad neliktų lūpomis napaliestos vietelės, bet sėdėjau lyg stuobrys ant jūsų nušiurusio fotelio ir tylėjau. Tu buvai tokia išblyškus, trapi, paakiai pajuodę...
Nežinau, ar tau Dievas atleido už tą dieną telefonu ištartą lemtingą „ne“. Neskambėjo jis ryžtingai, tasai tavo „ne“, bet tai irgi tik žodis, po kuriuo nežinia kas buvo užslėpta. Ko gero garsiai iššauktas „taip“. Kodėl jo bijojai?

O tu vis rašai, rašai eiles. Jose tiek daug žodžių, kablelių, taškų...
Sentimentalūs, šilti sruvenimai paširdžiais vir, vir, vir... Stop! Juk tai tik žodžiai, tik liežuvio makalavimas tam tikra seka, tai priliečiant gomurį, tai ne. Rašiklis nukopijuoja tuos liežuvio makalavimus ant popieriaus. Daug žodžių... tavo žodžių... žinau, jie visi be išimties – man.
Rudenį pavadinai mūsų vardais? Gražu. O aš vasarą, vienumos glamžomas, slankiojau Kaune po ąžuolyną, palikęs žmoną ir visas tris dukras Žemaitijoje. Bet jeigu tai tik žodžiai ir nieko daugiau, kodėl taip maudžia šitiek metų va čia, kur turėtų kaboti kaklaraištis, kasdien kabo bukas skaudulys? O tau irgi skauda? Žinau, skauda. Nenoriu jais tikėti, tais tavo žodžiais... nepaneščiau plikos realybės, kuri ir be to duria į pasąmonę, plėšo kojų venas, kurios kemšasi... Rūkau. Gal mesiu, kai nustosiu ieškoti tavo eilių.

-ėėė! Kiek ten kiurksosi prie poezijos? Niekalų maišas – toji poezija! ...aaa... bėk greičiau į parduotuvę, kol neuždarė. Mažajai reikia pienuko. Sugižo...